Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Keturiasdešimt penktas skyrius •

 Gyvenime buvau išduota tokią galybę kartų, kad jau pamiršau tai skaičiuoti. Mane išdavė mama, palikdama šį pasaulį prieš spėjant ją išvysti. Tėtis, tiek daug kartų atsisakęs mane matyti, nes vos pažiūrėjęs, išvysdavo savo mylimos moters žudikę. Nesuskaičiuojamai daug vaikinų, su kuriais mėgindavau pažaisti. Netgi atpratau nuo šio žiauraus jausmo, užsidėdama kaukę, kurios niekas negalėjo pramušti. Išmokau nebepasitikėti kitais.

Tačiau ši išdavystė palietė mane labiausiai. Deilonui nepasirodžius, nušvitusi mano sielos kertelė mirė, amžiams palaidodama viltis būti laimingai. Atėjau į savo mirties nuosprendį, besitikėdama, kad mylimas princas mane išvaduos. Deja, pasirodo susiradau ne tą princą.

Šis jausmas priminė ilgą kritimą į bedugnę. Tu suvoki kas nutiko ir nieko nebegali pakeisti. Tiesiog pasiduoti kritimui, besitikėdama skaudaus smūgio į žemę. Kai pajaučiau savąjį, Altonas jau vedėsi mane išėjimo link, o minia aplinkui mus plojo bei šaukė atsistojusi.

Kol jie linksminosi, aš miriau.

Mano kritimas pasižymėjo velniškai skausmingu smūgiu į aštrias, nepasitikėjimo kupinas uolas, kurios suknežino kiekvieną mano kūno kaulelį. Užuot nusibaigusi iš kart, buvau priversta merdėti, žinodama, kad pagalbos niekada nebesulauksiu. Niekas neieškos manęs giliausioje sielos bedugnėje. Būsiu amžiams priversta glūdėti joje, rėkti viduje ir negalėti nieko ištarti išorėje. Tai buvo skausmingiausia dužimo į uolienas dalis.

Niekas manęs negirdėjo.

Kur tu po galais pradingai? Ar dar sugrįši manęs išgelbėti?

- Milana, fotografas laukia.

Įdomu ar pažvelgusi į tas nuotraukas po penkiolikos metų, galėsiu išskaityti akyse skausmą?

Man teko šypsotis ir žvelgti į objektyvą, kurio net neįmačiau. Akyse sužibo ašaros, bijojau dairytis į šalis, nenorėjau, kad kažkas atkreiptų į mane dėmesį. Viduje skaudėjo taip stipriai, kad netgi bijojau išleisti menkiausią garselį. Tiesiog šypsojausi visiems iš eilės, žinodama, kad prabilusi, negalėsiu nustoti verkti.

- Atrodai sutrikusi,- sumurmėjo jau esamas mano vyras, kai nebereikėjo pozuoti begalei vienodų fotografijų. Tiesa, aš jose ir buvau vienoda. Per dvidešimtį mėginimų šią įsimintiną akimirką įamžinti, nepakeičiau stovėjimo pozos ir šaltos, tarsi pats ledas, veido išraiškos.- Juk penkis mėnesius galėjai to tikėtis, kas nutiko?

Nemaniau, kad susituokę žmonės iš tikrųjų pradeda rūpintis vieni kitais.

- Viskas gerai,- prisiverčiau nusišypsoti ir sugargaliuoti šiuos menkus žodelius, tarsi ramindama save. Viduje jausmai mirė taip greitai kaip ryškios gėlės, užgesus vasaros saulei.- Viskas gerai, Altonai. Viskas gerai.

Kartojau tuos pačius, beprasmius žodžius, kad iškratyčiau iš savęs besiplėčiantį skausmą. Pabučiavau šaltas Altono lūpas, laukdama, kol fotografas padarys dar vieną gražią nuotrauką. Gerai, kad niekas nesuprato, kodėl taip stipriai sumerkiau akis, kol ašaros nespėjo nuriedėti veidu.

- Mano brangute,- iš kaži kur atsirado tėtis tą akimirką, kai atsitraukusi nuo vyro jau taikiausi pabėgti. Sutrikusi dirstelėjau į jį, neleisdama šypsenai pasitraukti nuo veido. Prie mudviejų su Altonu lipo tokia galybė žmonių, kad galiausiai perleidau juos jam, pati pasivedėdama tėtį į šalį.- Atrodai stulbinamai... Dieve, brangioji, kaip už tave džiaugiuosi... Ar gerai jautiesi?

Ne, ne, ne, tėti, man skauda... Man skauda, velniškai skauda, nemoku to skausmo valdyti, ištrauk mane iš bedugnės...

- Puikiai,- silpnai ištariau, pakeldama akis į žėrintį pavasario dangų. Visiškai nejaučiau saulės skleidžiamos šilumos, negirdėjau paukščių čiulbėjimo. Krūtinėje tvyrojo tokia didžiulė išdavystės žaizda, kad nebegalėjau kvėpuoti.- Aš tik truputį sutrikusi, tėti... Bet tikrai labai laiminga. Dėkoju už viską, ką dėl manęs padarei, tikrai.