Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvidešimt penktas skyrius •

 Mano kūnas vis dar virpėjo nuo neapsakomo džiaugsmo ir baimės sumišusių viename. Tas mišinys vertė širdį plakti dvigubai greičiau, o odos paviršių gaubė plonas prakaito sluoksnis. Įvirtau į biblioteką susivėlusi, susitaršiusi ir uždususi, išblaškiau čia tvyrojusią ramybę ir priverčiau kelis senukus krūptelėti.

Pribėgau prie pagrindinio stalo, prie kurio užsisukusi darbavosi Amalija ir pašaukiau šviesiaplaukę.

- Lana!- nustebo ji, numesdama knygas į šalį. Mergina apsidairė ir pasilenkė prie manęs. Giliai įkvėpiau ir pasitvarkiusi plaukus, kostelėjau, galvodama ką jai pasakyti.- Ką čia veiki? Gal jau jautiesi geriau?

- Aš išvažiuoju,- leptelėjau, nei iš šio nei iš to. Prisidengiau burną ranka ir įsikandau į odą, kad nustočiau tirtėti.

- Ką?- šūktelėjo draugė, antrą kartą sujaukdama ramią atmosferą. Žalios Amalijos akys išsprogo, o šviesūs plaukai įsielektrino, pasišiaušdami į viršų.

- Su Deilonu,- pridūriau, prikasdama lūpą.

- Ką?- pakartojo ji, tik šį kart garsiau. Tyliai iškvėpiau orą ir apsidairiusi, pasirėmiau alkūnėmis į medinį stalo paviršių.

- Neilgam. Kelioms dienoms. Bet man labai reikia poilsio. Ketinu kartu su juo išvykti į Rumuniją. Bent trumpam,- teisinausi kaip išmanydama, tačiau su kiekvienu mano žodžiu, draugės akys vis labiau plėtėsi, priversdamos mane baimintis. Kai užtilau, Amalija nieko nesakė, tik patikindama mano spėjimus.- Neišversiu kitaip, Amalija. Man reikia nuspręsti ką darysiu su gyvenimu.

- Na, tu mane išsukai nuo praeitos savaitės biure. Gal man ir pavyks pateisinti tavo nedarbą šią savaitę, bibliotekoje,- atsiduso ji, suimdama mano rankas. Pajaučiau, kaip širdis šoktelėjo, o į venas plūstelėjo dėkingumas draugei, padėjusiai man pasijusti dvigubai geriau.- Jau ilgai tau sakiau tai, Lana. Tau reikia susigrąžinti ramybę. Ir sveiką protą,- sugriežė dantimis Amalija, man vyptelėjus. Linktelėjau galva ir spustelėjau sugniaužtus jos kumščius.

- Bet man reikės priedangos. Jeigu Altonas mėgintų išsiaiškinti kur aš, turi atkakliai tikinti, kad apsistojau pas tėtį. Gerai? Pasakysiu jam, kad kelioms dienoms išvažiavau jo aplankyti, tikiuosi jis nemėgins jam paskambinti ir pasiteirauti kaip jaučiuosi,- papurčiau galvą, tačiau Amalija tik numojo į tai ranka.

- Manyk, kad tai jau padaryta. Jis nė nesuos, kad tu ne Los Andžele. O tu, brangioji, atsipalaiduok. Gal tuomet suprasi, kad vienintelis vyras, su kuriuo būsi laiminga tai tikrai ne Altonas,- šviesiaplaukė paglostė mano rankas ir atstūmė nuo stalo.- Keliauk. Geros kelionės. Ir parvešk man lauktuvių.

Nusišypsojau jai ir nesusilaikiusi, stipriai apkabinau.

Jaučiausi tokia pakylėta ir laiminga, kad netgi nebegalvojau kaip viskas užsibaigs. Vienintelė mintis kuri sukosi mano galvoje buvo ta, kad artėjo nuostabus laikas su vyru, kuris atstojo mano gyvenimo šviesą. Išbėgusi iš bibliotekos tuoj pat išsitraukiau telefoną ir be visiškos baimės, surinkau Altono numerį. Žvarbus vėjas užgniaužė man kvapą kaip tik tą akimirką kai jis pakėlė ragelį, todėl pasitikau būsimą savo vyrą besąlygišku kosėjimu.

- Milana, viskas gerai?- sunerimęs paklausė jis, kai priedo kosulio dar sugebėjau ir nusičiaudėti. Giliai įkvėpiau ir nusipurčiusi, linktelėjau galva, nors jis to ir nematė.

- Taip, man viskas gerai. Norėjau tau kai ką pasakyti...

- Taip, aš tau irgi. Šiandien nelauk manęs. Iki nakties dirbsiu Brukline ir manau būsiu pernelyg pavargęs, kad grįžčiau namo. Tikriausiai pasimatysim tik anksti ryte arba iš vis rytoj vakare...- vyras atsiduso, tik palengvindamas mano kalbėjimo dalį. Patrypčiojau vietoje, ketindama pereiti gatvę, tačiau mašinų burzgimas trukdė man susitelkti į pokalbį.