Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Ketvirtas skyrius •

Ryte stovėjau ir stebėdama kylančią saulę, graibiau dubenėlyje dribsnius.

Naktį vėl praleidau žiūrėdama į žvaigždes. Vėl iki tol, kol prie lango prilipo ploni šerkšno sluoksniai, tuomet lengvai užmigau. Pirmą kartą po tų dviejų savaičių užmigau visiškai lengvai, o atsikėliau pilnavertiškai pailsėjusi. Netgi ieškodama kitos priežasties, jos nerasiu, todėl puikiai supratau, kad mano vaistas nuo nemigos, yra ne arbata, o mėlynakis, Deilonas, turintis mano romaną, kurį turi perskaityti kuo greičiau, jei nori vėl su manimi susitikti. Galėjau niekur neskubėti ir nesiruošti, puikiai žinojau, kad vyras knygos per dieną neperskaitys, vadinasi ir kavinėje nepasirodys, o nuo šiol, ten nebeturiu ką veikti, jei nelaukiu pasirodant jo. Todėl dieną sugalvojau išeiti pasivaikščioti į parką, nusimatė graži ir saulėta diena, nebeturėtų drėbti sniegu. Neskubėdama susiruošiau, nusiėmiau sužadėtuvių žiedą ir palikusi jį namuose, išėjau į lauką.

Saulė atsispindėjo šviežiame sniege, tačiau šilumos visiškai neskleidė. Batų viršūnėmis spardžiau jį nuo kelio, atidengdama akmenukais grįstą kelią, kurio dar niekas nebuvo spėjęs nuvalyti. Gyventi žemutiniame Niujorko rajone, buvo šioks toks privalumas man - asmenybei nekenčiančiai triukšmo. Mylėjau ramybę ir vienatvę, man nereikėjo draugų ar vyrų kompanijos, kad jausčiausi pilnavertiškai patenkinta. Tačiau tik neseniai suvokiau, kad niekuomet nebuvau laiminga. Tas svilinantis karštis manyje, tik dar labiau skatino norą pamatyti Deiloną, dar kart, ir dar kart, ir dar... Aistra sužibusi manyje, tokia kokios niekada nejaučiau niekam, įskaitant ir Altoną. Man reikėjo to karščio tarsi oro, kuris turėjo padėti man išgyventi šį šaltį kaustantį aplinką.

Žingsniavau netoliese ežero, saulei atsispindint į veidrodinį jo paviršių. Nuostabūs, žaižaruojantys šešėliai krito man po kojomis, šypsojausi jiems ir visiems aplinkui. Viduje jaučiausi taip gerai, nors priežasties ir nežinojau. Tiesiog šiluma ir gėris spinduliavo manyje, ko iš savęs niekuomet nesitikėjau. Ėjau užsimerkusi, nebejaučiau šalčio, tik trapų sniegą, sau po kojomis, kuris byrėjo į tūkstančius dalelių.

Aš visuomet buvau kaip sniegas. Šalta ir trapi, nors ir nemėgau žiemos. Tačiau šaltis puikiai atitiko mane - ledinis, niūrus ir toks savotiškas. Tarsi antra mano kopija.

Bijojau, kad karštis, gali mane ištirpdyti. Bijojau, kad Deilonas gali mane išlydyti.

Tačiau kol kas, išorėje, buvau šalta ir stiklinė kaip tas ledas, nes niekas dar nesugebėjo manęs pakeisti. Tiesiog ėjau ir mėgavausi saule, kuri menkai, bet vis vien šildė ledinius mano skruostus.

Kas jis toks?- Klausiau savęs viduje, tačiau atsakymo klausimui neatradau. Iš kur ta liepsna, šildanti mane? Į šį klausimą atsakymą rasti buvo dar sunkiau. Tai tebuvo nepaaiškinama stadija, kai nežinojau nei kas, nei kaip, įkvėpė man gyvybės ir suteikė priežastį šypsotis.

Prisėdau ant sniegu nukloto suoliuko ir stebėdama raibuliuojantį ežero paviršių, išsitraukiau, per šias kelias savaites beveik pripildytą sąsiuvinį. Aplink zujo vaikai, su jų nesutramdančiomis mamomis, vaikštinėjo už rankų susikibę paaugliai. Kokčiai nusisukdavau nuo jų, kadangi pati niekada nebuvau nieko įsimylėjusi, tuo labiau netikėjau, kad meilė gali vystytis tokiame amžiuje. Tai galėjo būti aistra ar susižavėjimas, tačiau tik ne meilė. Nors nebuvau tikra, kokiam tipui priskiriamas jausmas, kai išvystu Deiloną. Tikriausiai jokiam. Bent jau man dar neatrastam tipui.

- Panele Lana!- stryktelėjau iš vietos, išgirdusi tą saldų balsą ir staigiai atsisukau. Oda, netgi po storiausiais drabužiais, pašiurpo, akyse sužaižaravo, kai mane pasitiko ugningas vyro žvilgsnis. Skubėdamas prie manęs, jis ištraukė iš beprekiaujančių močiučių krepšių, vieną rožę ir prisiartinęs, atidavė ją man su knyga.

- Deilonai... Kokia staigmena,- nusijuokiau, priglausdama prie nosies rožę ir įtraukdama salsvo jos aromato. Netgi nežiūrėdama į jį, jaučiau skrodžiantį vyro žvilgsnį, kuris tik sukėlė audras manyje. Išsiviepiau kaip kvaiša ir žvilgtelėjau į knygą.- Kaip radai mane? Nejaugi jau perskaitei?

Turiu pripažinti net aš neturiu tokio tempo, todėl nustebau, kai jis linktelėjo galva.

- Nuo pradžios iki galo. Per aštuonias valandas. Ir turiu pasakyti, kad tai tikrai daug geriau, nei aš tikėjausi,- nusišypsojo jis, parodydamas tobulai nubalintus dantis. Dar kartą nusišypsojau, pauostydama gėlę, tačiau nenuleisdama nuo jo žvilgsnio.- Nors manęs ir nenustebino pabaiga. Be to, nesu didelis romanų fanatikas, kadangi netgi pačia elementariausia meile netikiu. Na, gal truputį,- pavartė jis akis, o aš sukrizenau, tarsi mokyklinukė.- Tikriausiai tik neatradau žmogaus kurį būtų verta mylėti.

- Kaip ir aš,- sušnibždėjau, nuleisdama akis ir ieškodama dingsties, pradėjau tyrinėti raudoną, tarsi kraujas rožę. Spragtelėjau tokios pat spalvos nagais ir pažvelgiau į vyrą, kuris susimąstęs žvelgė į mane.

- Kaip tuomet tavo sužadėtinis?

- Tai kita istorija,- papurčiau galvą, tačiau jo žvilgsnio neatsikračiau. Deilonas iškėlė antakius ir prilietė nuogą mano ranką. Kūnas įsitempė, tarsi elektros impulsai pasklido ląstelėmis, tačiau išorėje to neparodžiau, ar bent jau stengiausi.

- Aš perskaičiau romaną. Dabar turi rasti man laiko. Gal galėčiau pasiūlyti puodelį... arbatos?- kiek padvejojęs paklausė jis, o aš tik žioptelėjau, nesuprasdama kur jis mane kviečia. Tačiau vis tiek sutikau. Vėl pakilau ir įskibusi į parankę, Deilonui, iškėlusi galvą, nužingsniavau snieguotu takeliu.