Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvyliktas skyrius •

Savaitgalis su tėčiu, pamirštant ir neprikišinėjant vienas kitam praeityje padarytų klaidų, praėjo nuostabiai. Jam buvo pats tas atsiriboti nuo darbo ir jo sukelto spaudimo, o man pamiršti savo griūvančią ateitį ir su nekantrumu laukiamą sekmadienį. Tėtis iškeliavo sekmadienio rytą, kadangi Vašingtone, jo laukė svarbi konferencija. Blogiausia, jog jis turėjo susitikti su Altonu, o tas suoks apie tobulą mūsų meilės romaną. Tačiau vos tėčiui paklausus apie būsimą mano vyrą, jis labai puikiai pastebėjo, jog man kažkas negerai.

Tebūnie ir ne tokia, kokia turėčiau būti, tačiau vis vien buvau jo dukra, kuri prieš jį, stovėjo tarsi nuoga. Tėtis apie mane žinojo labai daug ir per dvidešimt penkerius mano gyvenimo metus, spėjo pamatyti, kaip keičiuosi. O gal viena iš priežasčių, buvo stulbinamas panašumas į mamą. Niekada neįsidrąsinau jo to paklausti, todėl galėjau tik spėti.

- Milana, kas tau ne taip? Aš nekvailas, vos man paminėjus būsimas tavo vedybas, tampi tarsi nesava,- paklausė jis, šeštadienio vakarą, kai šiltuose namuose, abu gurkšnojome arbatą. Dar vienas dalykas, kuriuo sugebėjau jį nustebinti, paruošdama raudonų liepžiedžių arbatą - juk tėtis puikiai žinojo, kad jokios arbatos negėriau ir negeriu.- Širdele, ar tik neapsigalvojai? Neatleisčiau sau, jei po kelių mėnesių nebūtum laiminga.

- Ne, tėti, viskas gerai. Tiesiog tai nauja mano gyvenimo pradžia, ir aš jaudinuosi... Kad padarysiu kažką ne taip,- tyliai sumurmėjau, priglausdama prie lūpų karštą puodelio kraštą. Galybė žvaigždžių žibėjo tamsiame danguje, nebesnigo, temperatūra po truputį kilo. Tačiau nuo tėčio žvilgsnio išsisukti niekaip negalėjau, buvo beprasmiška save apgaudinėti.- Juk pažįsti mane. Aš netokia. Man teks prie daug ko pratintis ir aš nenoriu nuvilti nė vieno jūsų...

Keista, tačiau tai buvo tiesa. Bet kokia mano praeities klaidelė, galėjo iškilti į paviršių ir mane sužlugdyti Altono akyse. Tėtis atsiduso, įsipildamas sau dar vieną viskio stiklinę, prisidegė pailgą cigaretę ir spustelėjo sušalusias mano rankas. Šyptelėjau, tačiau nė nepajaučiau, kaip akyse susitelkė ašaros. Buvau taip siaubingai jį įskaudinusi, o dabar vėl melavau, tiesiai į akis.

Na gerai, neturėjau jėgų, pakelti į jį akių.

- Milana, tu jau nebe maža mergaitė ir aš labai tuo džiaugiuosi. Esi subrendusi ir pasiruošusio gyventi, moteris. Man nebereikia auklėti tavęs, savo darbą aš jau atlikau. Gal nevisuomet gerai, tačiau jis atliktas,- tyliai murmėjo jis, o jo žodžiuose įžvelgiau skaudžią praeitį, kurią abu bandėme užglaistyti.- Ir aš įsitikinęs, kad po tiek laiko, tau vėl reikia pradėti gyventi. Tačiau turiu būti tikras, kad būsi laiminga. Nenoriu, kad liktum įskaudinta.

Tai aš nenoriu, kad liktum įskaudintas,- pagalvojau, tačiau tik nusišypsojau. Negalėjau nieko jam pasakyti. Tai tebuvo mano, Deilono ir Amalijos paslaptis, kuri niekuomet neturėjo iškilti į paviršių, nes būtų atėmusi iš manęs paskutinį brangų žmogų pasaulyje. Negalėjau subyrėti tėčio akyse.

Nes jau ne kartą buvau tai padariusi.

- Žinau, tėti. Man viskas gerai. Tau irgi turėtų būti,- nusišypsojau, uždėdama savo plaštakas ant suskirdusių jo rankų ir padėdama galvą ant jo peties. Buvo gera, po tiek laiko vėl jausti jo šilumą ir artumą.

Tėčiui išvykus, pasijaučiau, lyg būčiau jį išdavusi. Savo pasitikėjimu. Nors savaitgalis buvo vienas geriausių, per praėjusį pusmetį čia, jaučiausi blogai. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad man viskas gerai. O mainais, išdavinėjau jo pasitikėjimą, laužydama apibrėžtas taisykles.

Tiesa, šią nuoskaudą, sugebėjo užpildyti jaudulys, susisukęs mano pilve, vos išaušus sekmadienio rytui. Sekmadienis buvo vasario keturiolikta, Valentino diena. Reiškiasi, manęs laukė taip ilgai lauktas pasimatymas su Deilonu. Nors negalėjau to taip pavadinti. Veikiau ilgai lauktas susitikimas, po kurio man reikėjo jį pamiršti. Palaidoti savyje visam laikui.