Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvidešimt aštuntas skyrius •

 Tikriausiai pasąmonė nusprendė, kad per trumpą laiką ir taip prisikankinau pernelyg daug todėl naujų košmarų neužkrovė. Jaučiausi jai dėkinga, o atsikėliau puikiai pailsėjusi, pagaliau jausdama venomis plūstantį kraują. Užuolaidos vis dar buvo užtrauktos, tačiau kambaryje buvo aklinai tamsu, todėl nusprendžiau, kad jau sutemo. Tik Deilono šalia nebuvo.

Apgraibomis atsistojau iš lovos, susiradau savo kelnes ir užsitraukusi jas, priėjau prie durų. Už jų degė šviesa, bet jokių balsų nesigirdėjo. Tyliai pravėriau duris, ant pirštų galiukų įtipendama į koridorių, kur mane apakino ryški lempų šviesa. Prasitryniau akis, atsargiai įeidama į virtuvę, kurioje užsisukęs, darbavosi vyras. Neilgai truko suprasti, kad ten Deilonas, atpažinau jį iš juodos plaukų kupetos bei vikrių, raumeningų rankų. Keisčiausia, jog jis buvo nuogas iki pusės, kaip ir tą Valentino dienos vakarą. Stipriai įsikabinau į lūpą dantimis ir kostelėjusi, įžengiau į patalpą.

- Jau prabudai?- paklausė Deilonas, atsisukdamas. Jo rankos buvo miltuotos, kaip ir plaukeliai ant krūtinės, sustojau, kad galėčiau įsikibti į stalą. Tik vėliau pastebėjau, kad jis daro kažkokią tešlą, nes visas dėmesys buvo sutelktas į miltus ant jo rankų.

Dieve, paliesk mane.

Nusekęs mano žvilgsnį į neišminkytą tešlą, vyras šyptelėjo ir nusišluostė rankas į rankšluostuką.

- Dabar aštuonios vakaro. Tėtis pasakė vakarienei iškepti tau tradicinio, spanguolių pyrago. Kai buvau mažas, dažnai tokį valgėm,- sunkiai atsiduso jis, o aš pakreipiau galvą ir priėjusi, apsikabinau jį iš už nugaros, sunerdama rankas ties krūtine.

- Ar su tėčiu jau viskas gerai?- paklausiau tyliai, lūpomis sukutendama jo ausį. Jaučiausi tokia nuoga tik su vyriškais marškinėliais, tačiau tą akimirką, drabužiai man buvo paskutinėje vietoje.

Deilono kūnas atsipalaidavo, savo kumščiu jis stipriai suspaudė manąsias rankas, tuomet vieną jų pabučiavo. Malonūs virpuliukai nusirideno per kūną, netgi nepabučiavusi jo galėjau pajausti saldų skonį burnoje.

- Taip. Nedidelis ginčas, nesijaudink. Tai nė kiek su tavimi nesusiję,- patikino mane vyras. Deja, ne per daug įtikinamai. Išpūčiau karštą orą jam į petį, bandydama nuslėpti abejones. Deilonas atleido mano rankas, apsisuko ir sausais, karštais delnais suėmė kaisti pradėjusį mano veidą.- Prašau, Lana, pasitikėk manimi.

Pažvelgiau į gilias bei tyras jo akis, kurios atrodė permatė mane kiaurai. Linktelėjau ir pasistiebusi, pabučiavau į raukšlelėmis nusėtą jo kaktą.

- Pasitikiu.

Nemokėjau elgtis kitaip. Deilonas buvo vienintelis, kuriuo pasitikėti galėjau.

Po kelių minučių, iš lauko parduotuvės grįžo Kipras, nešinas keliais krepšiais produktų. Jis paprašė manęs juos išdėlioti ir pradėjo plakti Margarita kokteilius, vėl kažką pasakodamas.

Į pasakojimus nesigilinau. Mačiau, kad sūnus ir tėvas elgiasi pernelyg oficialiai, keistai, ko nepasakysi nei apie vieno iš jų asmenybę. Susikišau marškinėlius į kelnes ir, pašovusi pyragą į orkaitę, stebėjau kaip jie vėl susišneka gimtąja kalba.

Netgi man, jos nemokančiai, atrodė, jog kažkas ne taip. Nemokėjau to apibūdinti, bet jaučiau. Kažkokia keista įtampa tvyrojusi tarp dviejų artimiausių žmonių, kuri persikūnijo ir į mane. Pasijaučiau susierzinusi ir įžeista, kad jie kalba taip, lyg manęs nė nebūtų kambaryje.

Turėjot marias laiko!- suriko mano pasąmonė, bet užčiaupiau ją.

- Lana, rytoj, prieš išvažiuojant, privalėsi paragauti naujausios mano arbatos - juodos su vyšnių bei serbentų uogomis,- pratarė Kipras, tiesdamas man kokteilį. Vos vos suvilgiau juo liežuvį, alkoholio skonis iš kart pasklido po burną, nudilgindamas receptorius.

- Žinoma,- nusijuokiau, dirstelėdama į Deiloną, o tas tik gūžtelėjo pečiais.

Gal malonėtum apsirengti?- rėkte rėkė mano žvilgsnis, tik deja vyras to nesuprato. Gailiai sudejavau, kai pyragas iššoko iš orkaitės ir pačiupęs jį, Kipras parodė man kelią į verandą.

Ji buvo kitoje namo pusėje, su nuostabiu vaizdu į pliką, Rumunijos mišką. Mėginau įsivaizduoti kaip tie medžiai turėtų atrodyti pasipuošę spalvingais lapais, bet tikriausiai vaizduotė tokia ir liks. Atsisėdau ant supamos sofos kraštelio, prieš tai Deilonui aprengus mane pūkine striuke - lauke jau spėjo gerokai atšalti, o jis pats užsimetė tik ploną paltą, ant nuogos savo krūtinės. Vyras atsisėdo prie manęs, o aš iš kart prisiglaudžiau prie šiluma alsuojančio jo kūno, nors ir kaip stipriai tuomet pradėjo daužytis širdis. Atrodė tuojaus pradės šokinėti per visus vidaus organus, o nuoga Deilono oda, prigludusi prie striukės, degino ją.

Ir tai buvo nuostabus, žvaigždėtas vakaras Europoje. Man nebereikėjo sėdėti prie lango, šaltą žiemos vakarą, drebiant sniegui, kalbant su šiuo vyru telefonu. Dabar galėjau glaustis prie jo ir kartu skaičiuoti begalybę žvaigždžių, supynusių visą žemėlapį tamsiai mėlyname dangaus kilime. Jaučiausi laisva. Pagaliau.

Prasėdėjom iki vėlumos, kol giedrą dangų aptraukė debesys ir žvaigždės viena po kitos ėmė nykti. Per tas kelias valandas, Kipras spėjo suplakti dar po keturis kokteilius ir pavalgydinti mus penkiais skirtingais patiekalais. Turiu pripažinti, tas spanguolių pyragas buvo labai skanus.

Tik po penkių alkoholio pilnų stiklinių, nebesugebėjau tiesiai eiti. Deilonas irgi nebuvo geriausioje būsenoje, tačiau vis tiek pasigriebė mane ant rankų ir įsinešė į vidų. Ne taip kaip Kipras - šis plakėsi dar vieną kokteilį ir tik palinkėjo mums geros nakties.

- Tavo tėtis ištvermingas,- sukikenau, kai jis pastatė mane ant grindų ir pats pradėjo kvatotis. Tik tada pastebėjau, kad vis dar esu su striuke ir nusimečiau ją ant grindų, paspirdama koja. Ji kvepėjo lauku ir tirpstančiu sniegu.- Ir tikrai ne toks, kokį įsivaizdavau. Man net palengvėjo.

Liežuvis šiek tiek pynėsi, tačiau tai buvo niekas, palyginus su galvos svaiguliu. Mąsčiau visiškai blaiviai, tik mano kūnas atsisakė tai parodyti.

Deilonas atsipūtė ir priėjęs prie langų, truputį pravėrė užuolaidas, taip, kad mane nušvietė sidabrinė mėnulio šviesa.

- Taip, jis toks. Nuo tada kai jį prisimenu,- nusišypsojo jis, žiūrėdamas į mėnulį, o šypsnis atsispindėjo stikle. Truputį atsigavusi, pasitraukiau nuo durų ir priėjusi prie jo, apsikabinau per juosmenį. Deilonas atsiduso, tarsi norėdamas kažką pasakyti, bet nežinojo ar verta.

- Sakyk,- tyliai sumurmėjau, supratusi jo mintis. Deilonas vėl nusuko žvilgsnį į langą ir kostelėjo.

- Kalbėjomės apie mamą. Jis paklausė ar viską tau pasakiau. Aš atsakiau, kad taip. Tuomet kalba pakrypo apie patėvį. Ir aš nusukau kalbą. Negaliu apie jį šnekėti,- giliai įkvėpė vyras, gniauždamas kumščius. Jo rankų raumenys įsitempė, sausgyslės patamsėjo, o aš tik švelniai perbraukiau per jas rankomis, mėgindama jį nuraminti.- Tiesiog dar negaliu apie jį kalbėtis lyg apie žmogų.

- Suprantu,- pritariau, prisiminusi savo praeitį. Delnu priliečiau jo skruostą ir švelniai atsukau į save. Šiurkštūs jo šereliai sudurstė mano pirštų pagalvėles, bet tai buvo malonu. Visas mano kūnas įsitempė, o papilvė susitraukė. Atsargiai pasistiebiau ir grubiai apžiojau jo lūpas.

Deilonas suėmė mano veidą delnais ir vesdamas atbulai, privertė kojas atsitrenkti į lovos kampą. Susvyravau, dantimis vis dar laikydama drėgną jo lūpą. Deilonas švelniai stumtelėjo mane, keliaudamas kartu, nuogomis rankomis netrukus pajaučiau šiltus patalus. Mano kūnas užsiliepsnojo nuo suaktyvėjusių hormonų, o kambaryje temperatūra atrodė šoktelėjo dešimt laipsnių aukščiau. Nusidrėskiau sportinius marškinėlius, leisdama Deilonui atsegti liemenėlę ir mėnulio apšviestoje tyrinėjau jo kūną.

Prašau.

Jo prisilietimai svilino kūną, o miklus liežuvis švelniai kuteno lūpas. Tvirtos jo rankos surakino manąsias, iškeldamos jas man virš galvos. Suaimanavau pajautusi karštus jo bučinius ant kaklo, tuomet atsargiai besileidžiant pilvu. Išsiriečiau tarsi gyvatė, ketindama pagaliau pasiimti savo grobį.

Karšti jo prisilietimai ir beprotiškai aršūs bučiniai pagaliau išleido iš manęs tą aistrą, laikytą nuo pirmo mūsų susitikimo. Deilonas padėjo man vėl jaustis gyvai.

Padėjo jausti kraują savo venose.