Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Penkiasdešimt pirmas skyrius •

Kalifornijos karštis niekur nedingo net ir tą akimirką, kai miestą apgaubė tamsus nakties šydas. Išlipusi iš taksi, įkvėpiau sauso oro, nekreipdama dėmesio, kad jis tik skaudžiai dirgina plaučius.

Los Andželas man vis dar patiko dėl kelių dalykų - čia visuomet vyravo vasara, o vakarais visi tapdavo kitais žmonėmis, kurių niekuomet nebūtum atpažinęs dieną. Būtent todėl ir paprašiau Kesės pasimatyti su manimi sutemus, mat nuo seno žinojau, naktis buvo geriausia draugė, galinti paslėpti visus nepadorius įkalčius. Taksistui paleidus mane prie miesto centro, krestelėjau atgal susuktas garbanas ir pasitaisiusi odinį švarkelį, pasukau link sutartos vietos.

Nors buvo darbo diena, praeivių, plūstančių gatvėmis ir stumdančių vieni kitus į šalis, netrūko. Atsidūrusi miesto centre nustebau, jau senokai nebuvau mačiusi tokio žmonių sambrūzdžio ir ypatingai seniai tokiame dalyvavau pati. Man pro akis slydo nepažįstami veidai, persikreipę nuo alkoholio pertėkliaus, į barus plūdo minios, o dar daugiau keliavo iš jų. Prikandau raudonu lūpdažiu išryškintą apatinę lūpą ir sustojau tarsi įbesta prie kvartalo, kuriame vakar susidūriau su praeitimi.

Mėgindama išlyginti baltos palaidinės rieves, vis mėginau save perprasti. Taip bėgau nuo skausmingos savo praeities, norėjau nuo visko atitrūkti ir keikiau save dėl to, kad vėl pamačiau merginą, keliavusią žemyn kartu su manimi. Tai kas nutiko dabar? Nejaugi tikrai leidau Deilonui taip sujaukti man protą? Kartu su sveikomis mintimis, jis išsinešė iš manęs ir visą taip ilgai kauptą bei puoselėtą viltį. Bet ar buvo verta dėl to vėl nuklysti nežinomu keliu?

Tai tik vienas vakaras, Milana. Vienas vakaras ir tu viską pamirši. Bent trumpam leisk sau pailsėti.

Ar tik ne tą patį sakiau sau, kai praleidau pirmąjį vakarą su Deilonu?

- Milana!- mintis staiga nutraukė pagyvėjęs Kesės balsas ir garsus jos batelių kaukšėjimas. Giliai įkvėpiau ir užsiklijavusi ant veido šypseną, atsisukau į merginą. Kesė atrodė taip puikiai, kaip jau buvau pamiršusi, kad gali atrodyti - vešlūs jos plaukai buvo susukti į padriką kuodą, o raudona suknelė idealiai lipo jai prie kūno. Mergina apkabino mane, šiek tiek sutrikusi apsivijau jos liemenį rankomis, traukdama į plaučius salsvą kvepalų aromatą.- Čia neliksim. Netrukus mūsų atvažiuos paimti, keliausime tiesiai į Beverli Hilso centrą, ten gyvena vienas naujų mano draugų. Pamatysi, viskas bus gerai.

Paskutiniai žodžiai turėjo nuraminti mane, bet tik dar labiau išsigandau. Visos frazės besibaigiančios žodeliu gerai, atvirkščiai, nežadėjo man nieko gero.

- Atrodai puikiai, Kese,- nusišypsojau, kai mus apšvietė pravažiuojančių automobilių šviesos. Mergina išsišiepė lig ausų ir pastrykčiojusi vietoje, apsidairė į kelias puses, matyt ieškodama to, kas turėjo mudvi pasiimti.

- Tu atrodai ne ką prasčiau. Jergutėliau, Milana, neprisimenu kada atrodei geriau,- pagyrė mane Kesė, iš nuoširdumo spindindčiomis akimis. Šyptelėjau, prisiminusi kokia buvau prieš septynerius metus ir nė kiek nesuabejojau jos žodžiais.- Norėčiau paspausti ranką tam žmogui, kuris įkalbėjo pakeisti tave plaukų spalvą. Niekuomet nemaniau, kad kaštoninė taip puikiai derės prie tavo veido...

Nebuvau pasiryžusi tęsti komplimentų žaidimo, todėl net lengviau atsipūčiau, kai į kvartalą staigiai įvažiavo senos markės Ford automobilis. Naktį skrodžiančios šviesos trumpam apakino mane, o riaumojantis variklio gaudimas nuvilnijo per kūną. Man atsisakant tai pripažinti, ant kūno pasišiaušė plaukeliai, kraujas užvirė, burnoje susikaupė seilių gniutulas, kurio nuryti nebesugebėjau. Kelis kartus sumirksėjau ir pažvelgiau į tamsiai mėlynos spalvos mašiną, stovinčią tiesiai man priešais akis. Giliai įkvėpiau, išsigandusi, kad prisiminimų liūnas vėl praris mane. Tik nesitikėjau tokio efekto.