Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Penkiasdešimt penktas skyrius •

Dieną ir naktį, kambario langus plakė lietaus šuorai. Tik kitą rytą, kai iš padebesų išlindo saulės spinduliai, nebegirdėjau įkyraus barbenimo į stiklą ir pasiryžau išlįsti iš kambario.

Žinojau, kad man lindint savo slėptuvėje, namuose pasirodė Deilonas ir kad Kesė ilgokai neišėjo iš apartamentų. Girdėjau pokalbių nuotrupas apačioje, tik niekas nedrįso arba nebuvo įleistas pas mane. Vienintelis žmogus, apsilankęs mano kambaryje po tėčio išėjimo, buvo tarnaitė, apžiūrėjusi mano kraujuoti nenustojančias žaizdas bei skruostą. Daugiau nieko nenorėjau, nebūčiau galėjusi matyti.

Ankstų rytą, labai tyliai, tarsi namuose miegotų dar tuzinas žmonių, ant pirštų galiukų nusileidau į apačią. Šaltas parketas stingdė basas kojas, bet tai nesutrukdė pasiekti man valgomojo, iš kurio jau sklido rami, kontrastinga džiazo muzika. Įsliūkinau į kaip niekada tamsią patalpą ir akimirkai sustojau, stebėdama, kaip lėtai pusryčius pradeda tėtis. Tamsus, slegiantis jo kostiumas susiliejo su aplinka, o papilkęs veidas nerodė jokios gyvasties. Jeigu ne muzika, būčiau pamaniusi, kad valgomajame nieko nėra ir praeičiau pro šalį. Bet dabar, sustingau sekunde per ilgai ir susidūriau su pavargusiu tėčio žvilgsniu.

- Labas rytas, brangioji,- šyptelėjo jis, tarsi pamiršęs viską, kas nutiko vakar. Mano isterijas, išpažintį ir nedidelį priminimą, kad mano vyras miršta.- Nemaniau, kad šiandien dar tave pamatysiu, turėsiu išeiti.

Linktelėjau galva ir labiau susisupusi į chalatą, prisiartinau prie stalo, patiesto vienam žmogui. Vos spėjau įsipatoginti kietoje kėdėje, prie manęs prisistatė jaunutė tarnaitė, apžiūrėjusi mano rankas, ir išdėliojo įrankius. Atsainiai dirstelėjau į juos ir sunkiai nugurkiau seiles, žiūrėdama į garuojantį maistą. Nors ilgiau nei parą neturėjau nieko burnoje, neskaitant kelių košės šaukštų, alkio nejaučiau ir vis dar bijojau apsivemti.

- Girdėjau, kad vakar buvo užsukęs Deilonas,- tas vardas užstrigo gerklėje, vos sugebėjau jį išspjauti. Tėčiui kramtant šoninės gabalėlį ir galvojant, ką atsakyti, paėmiau stiklinę sulčių, godžiai susiversdama ją į gerklę. Kažkas skausmingai trūkčiojo skrandyje, todėl prisiverčiau pradėti pusryčius, nors ir prieštaravau tam.- Pats jo neįleidai?

- Vaikinas nelabai ir siūlėsi,- atsainiai mestelėjo tėtis, mažyčiais gabalėliais pjaustydamas salotos lapus.- Tiesa, dėl tavęs jis ėjo iš proto. Apsakė man, kokių kvailysčių prišnekėjo ir ką netinkamai padarė... Mudu ilgai kalbėjomės. Jis nuostabus vyras, Milana, tik deja, per vėlai tai supratau, o tu buvai pernelyg kvaila, kad prisipažintum man apie savo aistrą.

Su didžiuliu įniršiu pasmeigiau keptą dešrelę, rankoje tiesiog traiškydama šakutę. Nejaugi pasaulis iš tiesų prieš mane susimokė? Buvau pasiryžusi Deilono nekęsti, išmesti jį iš savo gyvenimo, tačiau negalėjau to padaryti, kol tėtis įstengė su juo bendrauti.

Nepasipriešinau jo žodžiams ir tylėdama kramčiau maistą, kurį nesunkiai galėjau prilyginti smėliui. Tėtis klydo. Kas būtų pasikeitę, jei jis būtų tai sužinojęs? Argi dabar su Deilonu būtume kartu? Nejaugi viskas būtų gerai? Jis būtų įstatęs mane į pavojų, kaip pats ir minėjo. Ir ta aistra patėvio medžioklei niekuomet nebūtų nusileidusi aistrai man.

Kas gi būtų buvę geriau? Kiek laiko būčiau pasidžiaugusi ta menkute laime?

- Milana,- vyras pabarbeno pirštais į stalą, išvesdamas mane iš apmąstymų.- Ar jautiesi nors šiek tiek geriau? Po visko?

Nejaugi turėčiau?

- Negalėčiau užtikrinti to,- burbtelėjau, nežiūrėdama jam į akis. Vos girdimai vyras atsiduso, padėdamas savo įrankius ant stalo, ruošdamasis išeiti. Bijojau, kad jam palikus valgomąjį, vėl palūšiu vienatvės pinklėse.