Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Keturiasdešimt ketvirtas skyrius •

- Žiūrint į tave man darosi liūdna.

Piktai dėbtelėjau į Amaliją, kuri išsišiepė, matomai patenkinta, kad mane įsiutino. Buvo šeštadienio rytas, o visas mano kūnas drebėjo taip, tarsi būtų kratomas elektros srovės. Aš nė nesugebėjau nulaikyti kavos puodelio, todėl Amalija atėmė jį iš manęs tą pačią akimirką, kai apsivilkau vestuvinę suknelę.

Aplink dvelkė plaukų laku, akyse žaižaravo pernelyg pastelinės spalvos, o mano skrandis sukosi vien pagalvojus, kad po valandos nutiks kai kas, kas amžiams pakeis mano gyvenimą. Sėdėjau kėdėje suakmenėjusi ir žvelgiau į perbalusį savo siluetą. Iš išorės atrodžiau tobulai, bet viduje skendėjau nerimo jūroje.

Tamsūs mano plaukai stambiomis garbanomis krito ant pečių, o viršugalvyje Amalija įsmeigė diademą su pritvirtintu nuometu. Suknelė dailiai glūdėjo prie kūno, tarsi prisitaikiusi prie visų netobulų mano figūros formų, makiažas spindėjo puošnumu bei prabanga, priklijuotos blakstienos trukdė mirksėti. Sėdėjau negalėdama atsigrožėti savo atvaizdu veidrodyje ir mąsčiau, dėl ko visa tai. Tikrai ne dėl ilgos ir laimingos pabaigos su sužadėtiniu.

Kartu su dar šešiomis merginomis sėdėjau grožio salone, tame pačiame, kuriame kartu su Amalija ruošėmės labdaros renginiui. Amalija pasamdė brangiausias visažistes, kurios gerokai apiplėšė mano kišenes, tačiau tai man mažiausiai rūpėjo. Draugė tapo vyriausiąją mano pamerge, o visų likusių mergino nepažinojau ir visiškai neketinau pažindintis. Laimei, Amalija užgynė mane, priversdama tas mergaičiukes patikėti, jog man prieš vestuvinis stresas ir kad viskas ko man reikia, yra ramybė bei tyla.

- Gaila, kad visas šis grožis nueis veltui,- sunkiai atsiduso šviesiaplaukė, papurendama mano garbanas ir apipurškė jas blizgančiu laku. Užsimerkiau, kad to šleikštaus skysčio nepatektų į akis ir mėginau nekvėpuoti. Nuo visų susimaišiusių kvapų man darėsi bloga.- Ar jau kalbėjai su Deilonu?

- Ne,- sausai teištariau, mat išdžiuvusi gerklė neleido nieko daugiau. Pačiupau nuo stalelio stiklinę su mineraliniu vandeniu ir godžiai jį išmaukiau, tačiau po minutės gerklė vėl buvo sausa.

- Na ką gi. Aš bent jau galiu džiaugtis tuo, kad esu gražiausia iš visų pamergių,- Amalija nusišypsojo savo atvaizdui veidrodyje ir papureno į prancūziškas kaseles surištus plaukus.

Šviesiaplaukė tikrai švytėjo prabanga bei jaunyste. Suirzau, suvokusi, kad dabar ji būtų kur kas geresnė nuotaka negu aš. Visos pamergės dėvėjo žalsvas, blizgučiais nusėtas sukneles, nesiekiančias kelių, o rankose laikė po nedidukę puokštelę, surištą iš lauko gėlių. Žinoma, viską Amalija taikė pagal save, todėl ji ir atrodė gražiausiai. Daugelis merginų neišpildė suknelės proporcijų arba turėjo įsisprausti į sau pernelyg mažą dydį, bet tai išpuikusios draugės pernelyg nejaudino. Ji labai džiaugėsi visu savo nudirbtu darbu ir atrodė penkis kart laimingesnė nei aš, nuotaka, akmeniniu veidu žiūrinti į tarsi nulietą savo atvaizdą veidrodyje.

- Už dešimties minučių tavęs atvažiuos Rikantas,- žvilgtelėjusi į laikrodį konstatavo Amalija. Seilių gumulas užstrigo gerklėje ir pradėjo griaužti stemplę. Vėl pradėjau kandžioti blizgiu paryškintas lūpas, už tai sulaukdama atgrasaus draugės pliaukštelėjimo per nuogą petį. Apžvelgusi mane nuo galvos iki kojų, šviesiaplaukė susiraukė ir nusisegusi nuo riešo spinduliuojančią apyrankę, ištiesė ją man.- Imk, tau prireiks kažko mėlyno. Be to, ar Deilonas nieko nesakė apie laikrodį?

Drebančiomis rankomis nesugebėjau sugraibyti apyrankės užsegimo, todėl į pagalbą vėl prišoko Amalija. Susiraukusi apmąsčiau jos žodžius. Dilema su laikrodžiu buvo visiškai iškritusi man iš galvos, o dabar staigiai bloškė į krūtinę, taip galutinai sujudindama priekaištavimų sau sieną.