Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Keturiasdešimt septintas skyrius •

 Lėktuvas iš Niujorko į Los Andželą pakilo lygiai aštuntą valandą vakaro, tuo metu, kai saulė jau skendėjo kraujo raudonumo pataluose. Praėjo trys dienos, kai buvau Altono Greigso žmona ir jau bėgau nuo santuokos, tarsi nuo didžiausio savo priešo.

Man patiko tas jausmas, kai iškilus į aštuonių kilometrų aukštį, galėdavai pažvelgti pro langą ir suvokti, jog iš tikrųjų skrendi. Tas kelias valandas, per kurias beveik spėjau mirti iš nuobodulio, visą laiką žvelgiau į debesimis pripildytą dangų, mėgindama atsipalaiduoti.

Žinoma man nepavyko. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl bėgau nuo Altono praėjus vos septyniasdešimt dvejoms valandoms po lemtingosios, mano gyvenimą pakeitusios dienos.

Privalėjau bent keletą dienų pabūti viena ir apmąstyti, koks gyvenimas bus dabar. Ketinau aplankyti tėtį ir vėl sugrįžti į miestą, kuriame praleidau vaikystę. Nei tada, nei dabar nesijaučiau laiminga, visais savo gyvenimo laikotarpiais velniškai bijojau kitos dienos. Dabar iš galvos man nekrito ne tik esamas vyras, bet ir Deilonas, sujaukęs viską nepataisomai. Nežinau kiek kartų verkiau, per tą trumpą laiką, bet nustojau tada, kai suvokiau, kad galiausiai išverksiu akis. Žinojau, kad galiausiai turi ateiti metas, kai teks su viskuo susitaikyti, tik nebuvau tam pasirengusi.

Los Andžele nusileidau jau įpusėjus vakarui. Vos išlipus mane pasitiko šiltas, gaivus, vasariškas Kalifornijos vėjelis, o saulės palikta žara baigė išnykti šviesiame danguje. Pripildžiau plaučius sunkaus oro, kuris atrodė nusvėrė visą kūną ir vertė mane linkti prie žemės. Negalėjau pakęsti šio miesto, nors ir kaip dievinau saulę. Todėl vos atpažinusi vietas, kurias mačiau tokią galybę kartų, smukau į pagrindinį oro uosto pastatą, kuriame turėjau atsiimti bagažą, nesivargindama dairytis vairuotojo, kuriuo pasirūpino tėtis.

Žmonių minios plūdo iš atokiausių pasaulio vietų, turistai stumdėsi, norėdami pirmieji išvysti naktinį Angelų miestą. Ramiai vinguriavau eilėje prie lagaminų, mėgindama įsižiūrėti į lekiančius žmones, bet nesugebėjau to padaryti. Negalėjau koncentruoti dėmesio, negebėjau valdyti kūno. Garsai bei vaizdai plaukė pro mane tarsi pro gerą laidininką, tačiau ilgiau akiratyje neužsibuvo. Prieš akis vis išnirdavo kraupūs vestuvių vaizdiniai ir tos gilios Deilono akys, kuriomis kažkada jis žadėjo man laimę. Dabar žinojau, jose visuomet skendėjo melas, klasta ir skausmas, kuris bloškėsi į mane su jėga.

Nebetikėjau tuo vyru ir nors ir kaip skaudžiai už tai sumokėjau, stengiausi irtis į priekį. Bet peiliai sudurstę širdį, neleido to padaryti. Jaučiausi tokia negyva, tokia tuščia, tik tai netrukdė agonijai plūsti mano kūnu.

Judėjau tarsi marionetė, stengdamasi neišsiduoti kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Kažkodėl maniau, kad visi suvokia, kokia sudaužyta mano širdis ir kaip man skauda. Kelis kartus neramiai pasimuisčiau arba apsidairiau, ir nors niekas nekreipė į mane dėmesio, jaučiausi stebima.

Vis dar jaučiau jo žvilgsnį.

O tai įaugo į kraują.

Griebusi nediduką savo lagaminą, patraukiau išėjimo link, tikėdamasi kažkur išvysti man paskirtą vairuotoją. Iki šios akimirkos nesuvokiau, kodėl tikrai ryžausi aplankyti tėtį, kodėl vėl nepamelavau Altonui ir nenuvykau bet kur kitur. Norėdama pamiršti Deiloną, galėjau rinktis bet kokį pasaulio kampelį ir tai neprivalėjo būti miestas, kuriame sugrioviau gyvenimą. Kažko pastūmėta, nusprendžiau vėl čia apsilankyti. Vėl išgyventi viską iš naujo. Gal senomis nuoskaudomis ketinau užpildyti naująsias ir tikėjausi, kad tai bus veiksminga.

- Panele Milana!

Krūptelėjau, kai vos išėjusi į kiemą, kuris jau skendėjo tamsoje, išgirdau šūksnį. Apsidairiau aplinkui ir kilstelėjau ranką, pamačiusi kiek tolėliau nuo manęs stovintį džipą. Prie jo lūkuriuojantis žilaplaukis giedrai man nusišypsojo ir iš kart pribėgo paimti lagamino, kurį taip sunkiai tempiausi paskui save. Aiktelėjau, kai iš mašinų aikštelės atskuodęs vyriškis, pasirodė toks matytas ir pažįstamas, o šiltos, tarsi naktis tamsios jo akys, spindėjo kupinos laimės bei ryžto. Nesusilaikiau ir išmetusi lagaminą, apsikabinau vyrą, iš praėjusio savo gyvenimo.