Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvidešimtas skyrius •

Stovėjau senuosiuose savo namuose, žvelgdama pro langą ir po nosimi niūniuodama niekaip iš galvos nekrentančias Franko Sinatros dainas. Laukiau Amalijos, kuri turėjo pasirodyti, kad padėtų man susirinkti visus būtiniausius daiktus, nors tikriausiai tik apgaudinėjau save ir paskutinį kartą grožėjausi savo pasakų gatve. Tirpstantis sniegas lašeliais krito nuo stogų, sekiau juos žvilgsniu galvodama apie šį vakarą ir būsimą Deilono pasiūlymą, kurio nežmoniškai bijojau. Beprotiškai laukiau, tačiau tuo pačiu ir žvėriškai bijojau, prisimindama vakar išverktą skausmą.

Bibliotekoje dirbau iki trijų, Amalija sutarė su teta, kad po to nebedirbtume nei viena, nes ji taip pat keliaus į labdaros renginį. Netgi nebesijaudinau apranga ar šukuosenomis, žinodama, kad draugė tai suorganizuos. Labiausiai mano sąžinę mindė mintis, kad vėl pamatysiu Deiloną. Atsiribosiu nuo Altono ir susitiksiu su vyru, kuris iš tikrųjų man rūpi. Ir nors visaip bandžiau įsakyti savo širdžiai, kad privalau jį pamiršti, ji nė neketino manęs klausytis. Netgi smegenys paskelbė paliaubas ir pasidavė į mano jausmų vergovę, suparalyžiavusią visą kūną. Prakeikiau save už tai, tačiau nieko nebegalėjau padaryti.

Ką tu darysi vėliau?- nenustojau savęs klausti šito, tačiau bijojau ieškoti atsakymo. Kuo toliau, tuo labiau mano melas lindo iš po kaukės, plėsdamasis ir nebegalėdamas pasislėpti.- Ar žinai kaip vėliau nukentėsi? Kaip vėliau tau skaudės? Ar bent nutuoki, ką turės iškęsti aplinkiniai, dėl tavo kvailumo?

Kartą man brangūs žmonės jau nukentėjo nuo mano kvailysčių. Ir vėl kartojau tą pačią klaidą, nepasimokydama iš senųjų. Užsimerkiau ir nuleidusi galvą, priglaudžiau ją prie stiklo iš visų jėgų laikydama ašaras, besikaupiančias mano viduje. Kvėpavimas padažnėjo, o visas kūno ląsteles pradėjo tampyti šiurkštus skausmas ir širdį draskanti kaltė.

Tik išgirdusi padangų cypimą atmerkiau ašarotas akis ir kelis kartus sumirksėjau, kad per jas pamatyčiau vaizdą lauke. Vienas lašelis vis vien prasprūdo iš akių, nuriedėdamas skruostu ir pasiekdamas suskeldėjusias lūpas. Apsilaižiau jas, susiraukdama nuo ašaros sūrumo ir apsivaliusi veidą nuėjau atrakinti durų atbėgančiai draugei.

- Turim valandą, nes pusę penkių keliausim į grožio saloną netoli mano namų. Suknelės jau ten, gali nesijaudinti savo skoniu niekad neapsirinku,- vos įvirtusi išbėrė šviesiaplaukė ir išsiražė, garsiai nusižiovaudama. Tyliai uždariau duris, šyptelėdama jai.- Viešpatie, visa diena ant kojų, o dar tas renginys... Jei ne tu ir mano motina, net neičiau ten. Vistiek nieko nesuprasiu,- prunkštelėjo mergina ir pradėjo naršyti po virtuvines mano spintas.- Ar turi viskio, ar ko nors stipresnio?

- Bare turėtų būti likę brendžio,- gūžtelėjau pečiais, kai ji atlapojo medines dureles. Draugė nusišypsojo, atrodė nė nepastebėdama paraudusių mano akių.- Dėkui, kad viskuo pasirūpinai. O čia aš nė nepradėjau...

- Nesijaudink, mieloji, padėsiu tau,- patikino Amalija, užsiversdama visą butelį su alkoholiu ir karčiai nusikosėdama. Vyptelėjau, kai ji atsuko į mane ašarotas akis.- Negalėsiu gerti prie mamos, juk supranti, kad bent prieš tai turiu įkalti.

- Žinoma,- gūžtelėjau, apsisukdama. Nukulniavau į kambarį, palikdama Amaliją su likučiu brendžio, ketindama viena susirinkti daiktus, tačiau vos spėjau prigulti ant lovos, draugė užgriuvo ant manęs.- Amalija, kokio velnio?

Šviesūs merginos plaukai užkrito man ant veido, koja pajaučiau šaltą butelį, su skysčiu jame, o pačios Amalijos svoris slėgė mane, tarsi tona anglių.

- Kas nutiko, Lana?- paklausė pasiremdama ant alkūnės ir atsukdama į mane budrų, žalių akių žvilgsnį. Kvailai sumirksėjau, jausdama kaip ašaros griaužia akis, tačiau tik kilstelėjau antakius.- Neapsimesk kvaila, juk matau, jog kažkas ne taip. Dar vakar tavo akys spinduliavo džiaugsmu, o šiandien atrodai taip, lyg bandytum jas išverkti.