Raudonų liepžiedžių arbata ('K)

• Dvidešimt septintas skyrius •

 Spalvingas ir didingas. Pirmos mintys šovusios į galvą, kai padėjau kojas ant kietos Bukarešto miesto žemės.

Kadangi bagažo neturėjau, Deilonas pasiėmė savo lagaminą, man toliau dairantis ir žavintis gražiais bei spalvingais sostinės peizažais, kuriuos stebėjau per didžiulius stiklus, skiriančius mus nuo kiemo aerouoste. Kol atskridome, saulė spėjo pakibti aukščiau, įsidienojusi popietė teikė man naujų jėgų, varydama šalin nuovargį, užklupusį kūną. Nusistebėjusi nužiūrinėjau žmones - tamsesnis jų gymis, kitokia kalba trikdė mane, tačiau kiekvieno praeinančio veide galėjau išvysti šypseną. Atrodė, kad visiems čia kur kas geriau nei ten, kur gyvenau aš.

Deilonas stipriai suspaudė mano ranką, atsuko į save ir žvilgsniu pavergė mano kūną. Svaiginantis jo kvepalų bei prakaito aromatas vertė mano kojas linkti, teko sulaikyti kvėpavimą, kad nekrisčiau jam po kojomis.

- Atrodai tarsi nukritusi iš dangaus. Viskas gerai?- meiliai paklausė jis, pasilenkdamas, o aš specialiai sulenkiau kelius, kad jis nesiartintų taip arti. Stipriai įsikandau sau į lūpą, vos nulaikydama šypseną ir plūstančias emocijas.

- Viskas nuostabu,- sušnibždėjau, apkabindama jo kaklą ir įsisiurbdama į švelnias, degančias vyro lūpas. Ugninės liepsnos perėjo per kūną, sužadindamos manyje geismą ir beribę aistrą, užsiplieskusią taip neseniai. Jaučiausi laiminga. Daugiau nei laiminga.

Jaučiausi pakylėta. Štai kas yra meilė.

Pajuodusi, ledu apsitraukusi mano širdis pakilo ir pradėjo skrajoti nuostabiausiu ritmu. Tai buvo nepažintas ir gąsdinantis jausmas, tačiau jis bent jau buvo tikras. Vienintelis tikras jausmas, kurį tik galėjau jausti.

- Jei tai yra meilė,- sušnibždėjo Deilonas, atsitraukdamas nuo manęs. Atmerkiau akis, susidurdama su geismo pripildytu žvilgsniu,- tuomet noriu jos daugiau. Noriu jausti ją kas dieną, negalvojant, kad kažkada tu pradingsi.

- Aš nepaleisiu tavęs,- sušnibždėjau jam prie ausies, priglausdama šaltas lūpas prie įkaitusio vyro skruosto. Deilonas stipriai suspaudė mane glėbyje, perduodamas savo šilumą bei teigiamas emocijas, kurios sugebėjo išstumti blogą nuojautą ir kaltės jausmą, užgulusį sąžinę. Jie išnyko tarsi ištirpęs sniegas, lediniu vandeniu užliedami degantį vidų.

Kaip ir kelionės metu, taip ir mieste nepaleidau vyro rankos, tapusios man nuolatiniu ramsčiu. Išėjus į lauką, pasigailėjau neturinti akinių nuo saulės, kadangi ryškūs jos spinduliai apakino mane, o netikėta šiluma vertė atlapoti paltą. Oras buvo pavasariškas, gerokai šiltesnis nei Niujorke, o tai man patiko. Kvėpuodama gaiviu oru, jaučiausi gyva, laisva ir pasitikinti savimi. Tokioje stadijoje, nejaučiau baimės ar kitų neigiamų emocijų.

Negalėjau nuslėpti trykštančios laimės, ji liejosi pro kraštus, o tai įrodė nuo veido niekur nedingstanti šypsena.

Nuo aerouosto įsėdome į taksi. Nusistebėjau kai Deilonas draugiškai pasisveikino su vairuotoju ir sumokėjo jam amerikietiškais doleriais.

- Tai mano tėčio draugas. Kitus pinigus išsikeisim vėliau, dabar tam nėra laiko. Tikiu, kad trokšti poilsio,- paaiškino man Deilonas, kai automobilis pajudėjo į priekį. Žvilgtelėjau į jį ir prunkštelėjusi, spustelėjau sunertus pirštus.

- Labiau norėčiau naujų drabužių. Vis dėl to mintis pasiimti jų iš namų nebuvo tokia ir bloga.

Deilonas nusijuokė, primindamas man, kad turiu prisisegti diržą, o aš iš kart jam paklusau. Grandinės, supančiojusios mus, buvo tokios stiprios, kad netgi norėdama nebebūčiau galėjusi jų nutraukti. Tuo pačiu metu tai gundė ir gąsdino mane, bet pastarąjį jausmą bandžiau išmesti iš galvos.