Tik vienas žingsnis ir viskas pasibaigs. Tik vienas mažas žingsnelis ir aš amžiams išsilaisvinsiu ir pagaliau atrasiu ramybę. Tačiau atrodo, kad kažkas vis giliai širdyje dar mane stabdo ir neleidžia pasiryžti padaryti tai, ko čia atėjau.
Užmerkus akis, pajaučiu kaip saulės spinduliai glosto mano veidą ir stengiasi mane užpildyti šiluma, kurios man labai trūksta. Atėjo momentas, kai pavargau viskam priešintis ir metas nuleisti rankas bei susitaikyti su savo likimu.
Neatsimerkiu, nes nenoriu žvelgti į šį grožį, žinant, ką ketinu daryti. Tačiau atmintyje, iškyla jo veidas, tos nuostabios žydros akys, kurios į mane žvelgia su tokiu švelnumu ir meilę. Ištiesiu ranką, tačiau mano rankos sugraibsto tik orą, o vaikino veidas persikreipia. Nebelieka spindinčių akių, tik siaubas. Jis apsisuka ir tolsta nuo manęs. -Palauk! -sušunku ir žengiu žingsnį norėdama pasivyti...
Tik staigus suvokimas, priverčia atsimerkti ir suprasti, kad krentu nuo skardžio. O iš burnos prasiveržia klyksmas, kurį užgožia vėjas ir bangų ošimas. Stipriu smūgiu panirusi į vandenį suvokiu, kad atėjo mano pabaiga. Dar bandau tiesti ranką, bet šviesa tolsta, o aš grimztu vis gilyn į tamsą...
Sveiki, sugrįžtu su savo istorijomis, nors ir praėjo nemažas laiko tarpas nuo paskutinės mano istorijos, bet aš ir vėl čia. Tad kviečiu skaityti toliau ir drąsiai rašykit komentarus.
Su meile, Luka.
YOU ARE READING
Kai tave sutikau (Baigta)
RomanceAndrėja ilgai ieškojo ramybės ir tylos nuo praeities košmarų, todėl atvykusi į "Dakotos" stovyklą, tikėjosi visa tai atrasti. Čia susitinka daugiau nei viena sudužusi širdis, bet tuo pačiu užgimsta ir naujieji jausmai. Tai kas gali įvykti, kai vėl i...
