Kai tave sutikau (Baigta)

XII

*Mila*

-Ar veikia?

-Kas veikia?

-Tai, kad esi čia,- švelniai pridūriau ir žvelgiau iš kito kambario galo. Nors tamsoje ir sunkiai matėsi, tačiau galėjau įžvelgti Andrėjos siluetą.

-Nežinau, gal...Bet ir ne...

Patylėjau, nes supratau, kad jai reikia pačiai nuspręsti ar nori papasakoti ar ne. Andrėja man patinka, nes ji yra labai šiltas ir draugiškas žmogutis, kuris gal ir ne visai mėgsta dėmesį ir dažniausiai renkasi likti nuošaliau. Bet per šias porą savaičių, mes kažkaip suartėjome ir apsipratome viena kitos draugijoje. Ir po truputį, Andrėja pradėjo atsiverti ir įsileisti mane ne tik į širdį, bet ir mintis.

-Prieš kelis mėnesius, praradau brolį ir sesę...

Išgirdau verksmingai tylų balsą ir sulaikiau kvėpavimą, nes norėjau sužinoti toliau. Kad ir kaip norėjau pradėti klausinėti, bet nesiryžau, jog ji neužskleistų.

-Brolis mirė iš karto, o mažoji mano sesuo visą tai matė ir neatlaikė...

Pakilau nuo lovos ir priėjau prie Andrėjos, kuri sėdėjo susigūžusi savo lovos kamputyje.

-Kas nutiko?

Ji ilgai tylėjo, o aš laukiau ir švelniai suėmusi laikiau jos rankas. Andrėjos rankos ir visas kūnas drebėjo, nes ji kovojo su savo prisiminimais ir noru išsipasakoti.

-Bandė nusižudyti, bet mes suspėjome laiku, tačiau tuo viskas ir nepasibaigė...

-Kas nutiko?

-Mes... Ji... Ji daugiau su nieko nenori kalbėti ir atsisako mus matyti, todėl mes ją palikome klinikoje gydytis,- užkimusiu balsu ištarė ir smarkiai pravirko. -Mes ją palikome. Tiesiog palikome ten. Aš turėjau ją pasirūpinti, tačiau man rūpėjo visai kiti reikalai ir dėl visko kalta tik aš!

-Ššš... nemanau, kad tai tavo kaltė,- apglėbusi bandžiau nuraminti, tačiau mergina vos valdėsi. Ji pradėjo stumti mane kuo toliau nuo savęs ir aš nežinojau, ką daryti, nes jai aptemo protas.

-Andrėja.

-Andrėja!- jau garsiau sušukau, tačiau mergina nereagavo ir toliau trankė sau per galvą ir kartojo tą patį: Tai mano kaltė. Mano. MANO...

-Mila, Andrėja,- išgirdau už durų balsus ir nubėgau atidaryti. Dominykas su Arnu sunerimę stovėjo už mūsų durų. -Kas vyksta?- abu vienu metu paklausė, kitoje situacijoje nuo to tik nusijuokčiau, bet dabar...

-Nežinau, Andrėjai kažkas užėjo,- tyliai ištariau ir pro mane prasiveržė Arnas. Pastebėjau, kad jau ir iš kitų kambarių pradėjo lysti pažiūrėti, kas čia vyksta.

-Eikit miegoti, nekreipkite dėmesio,- sušuko Dominykas ir sugriebęs mane už rankos įstūmė į kambarį ir uždarė duris.

Arnas tvirtai laikė merginą, o ji ir toliau verkė ir kartojo tos pačius žodžius, jog tai jos kaltė, kad ir kaip Arnas bandė raminančiai kalbėti.

-Kas nutiko?- Dominykas paklausė manęs, stovėdamas šalia.

-Mes tik kalbėjome ir kai ką ji papasakojo, kas labai sukrėtė ir man niekaip nepavyko nuraminti,- atsakiau ir susverdėjau nuo įtampos, tačiau už nugaros ranka mane apglėbė ir neleido parkristi.

-Tau viskas gerai?- išgirdau vaikino tylų balsą prie pat ausies ir negalėjau ignoruoti, kaip per kūną perėjo šiurpuliukai. Tikrai nepamiršau, kaip šis vaikinas puikiai bučiuojasi ir kaip priverčia mane jaustis prie jo.

-Man viskas gerai, tik per daug išsigandau,- atsakiau ir su vaikino pagalba nusigavau iki savo lovos ir atsisėdome. Padėjau galvą jam ant peties ir toliau žvelgiau į Andrėją ir Arną. Jie vienas kitam neabejingi ir tai tas labai matosi, o ypač tai, kaip Arnas jos visur savinasi. -Aš vis tiek tavęs nekenčiu,- tyliai tariau Dominykui, o jis tik prunkštelėjo ir pažvelgė į mane.

-Abipusis jausmas, princese,- ištarė ir rimtu žvilgsniu žvelgė į mane, bet kad ir kaip norime apsimesti, jog vienas kito netraukime, tai neįmanoma. Mes abu drėbti iš to paties mėšlo ir to niekas nepakeis. Šyptelėjusi labiau prisiglaudžiau prie vaikino ir stebėjau susidariusią situaciją.

O mes sakėme, kad čia atvykome pailsėti nuo visų, ypač nuo vaikinų. Bet kaip sakome žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Taip ir čia, nors ir kaip nenorėjome įsileisti vaikinų į širdis, bet gavosi kaip visada. O tik laikas pasakys ar kažkas iš to išeis, ar bus tik eilinis vasaros romanas.