Kai tave sutikau (Baigta)

XXIII

*Dominykas*

-Dominykai, aš tikrai nesugebėsiu ir daugiau nenoriu,- iš nevilties suriko Megė ir sukrito ant žemės. Jau pats pradėjau irzti, nes nemaniau, kad taip gali būti sunku su šiomis pabaisomis.

-Aš irgi nebenoriu,- suriko kita mergaitė, o vėliau dar viena ir taip visos iki vienos nesutiko toliau tęsti kelionės. Ir už ką man tokia bausmė...

-Mes turime dalyvauti žygyje, kaip ir visi kiti,- pradėjau lėtai aiškinti, o mergaitės nepatenkintos žvelgė. Atsisukau į berniukus, kurie buvo tokie nedrąsūs, kad tik tylėjo ir leido šioms mergaitėms vadovauti.  -Ir jokių prieštaravimų aš nepakęsiu, kuo ilgiau jūs maištausit, tuo greičiau mes nepabaigsime,- ištariau ir apžvelgiau visus. Mergaitės, nors ir nepatenkintos, bet atsistojo ir pajudėjo.

Nors dar ne vėlus metas, bet jei ir toliau tokiais tempais, tai užtruksim kur kas ilgiau, nei buvome suplanavę. Dairiausi visur, kad tik atkreipčiau dėmesį į ženklus ir nurodyčiau tinkamą kryptį, nes vaikai ant tiek užsispyrė ir tik ėjo į priekį. O mane vis didesnis siutas ėmė. Kaip kada man patinka leisti laiką su vaikais, ypač prie laužo, kai kepame zefyrus ir pritariame dainuojančiam Povilui. Bet kai tenka kovoti su jų kaprizais, tai dažniausiai man neišlaiko kantrybė, todėl palieku kažkam kitam iki tol, kol nurimsiu. Tačiau šiandien esu vienas ir turiu valdytis.

-Dominykai,- sušuko Viltė man už nugaros. Mes visi atsisukome ir palaukėme, kol mergina prisiartins su savo komanda. O maniau, kad tai mes paskutiniai. Mergina visa išsidraikiusi ir išraudusi prisiartino. 

-Kaip gerai, kad tave sutikau, jau maniau, kad pasiklydome,- uždususi ištarė ir aš nustebęs pakėliau antakį, nes kaip galima pasiklysti, kai viskas taip aiškiai nurodyta. -Kaip jums sekasi?

-Galėtų būti geriau ir nepasakyčiau, kad mano komanda nors kažkiek stengiasi nugalėti,- kandžiai tariau ir išgirdau už nugaros nepatenkintus balsus. Viltė pažvelgė į maniškius ir nusišypsojo.

-Pas mane ir ne ką geriau, - tyliai atsakė palinkusi prie manęs, o aplink mane padvelkė, jos saldūs kvepalai. Pažvelgiau į merginą ir nusišypsojau, o ji iš karto nuraudo ir nusuko akis. -Gal einam kartu?- nedrąsiai pratarė, o aš norėjau tik pavartyti akis, bet tik gūžtelėjau pečiais ir toliau patraukėme kartu. Nors nepasakyčiau, kad man tai labai patiko ir beje ne man vienam, nes Megė su Silvija iš karto prie manęs prisistatė. 

Tad iki kitos užduoties ėjau susikabinęs su mergaitėmis ir klausiausi jų tauškalų, nes Viltei niekaip nepavyko išlaikyti pokalbio su manimi, nes mergaitės norėjo, kad tik aš su jomis bendraučiau. Nu, ką daugiau galiu pasakyti, kai dėl manęs merginos pešasi, tai tikrai paglosto mano savimeilę.

***

-Mila, aš tikrai tave vieną dieną nudėsiu,- sušniokščiau, kai buvau prispaustas jos ir jos visos komandos.

-Nepatinka pralaimėti, mielasis,- ištarė ir išsišiepusi pažvelgė į mane. Nors ir buvau visų prispaustas, bet kai rėmėsi Milos kūnas į manąjį, tikrai pradėjo kilti nepadorios mintys.

-Niekada...- ištariau bandydamas juos visus nustumti nuo savęs. -Vanagai,- surikau savo komandos narius, bet jie tik linksmai kvatojosi užpulti Milos komandos narių.

-Manau, mielasis, tau šitų daugiau neprireiks,- meiliai ištarė ir pajaučiau jos ranką, kuri slinko nuo pilvo iki kojos šono, kur buvo prikabintos vėliavėlės.

-Nekenčiu tavęs,- sumurmėjau ir pasidaviau sukritęs ant žolės. Vis tiek pralaimėjome ir iš mano komandos jokios naudos.

-Viskas mielieji, mes turime jų vėliavėles,- laiminga sušuko ir visi jie pagaliau atstojo nuo manęs. O aš ir toliau drybsojau ant žolės, nes buvau nugalėtas visomis prasmėmis. Prie manęs prisiartino komandos nariai ir žvelgė liūdnomis akimis.

-Negalėjome nieko padėti,- nusiminusi tarė Silvija ir aš išsišiepęs pagriebiau vaikus, kurie buvo arčiausiai ir apkabinau. -Žinau, mano vanagėliai. Kitą kartą mes tikrai išspardysime jiems užpakalius,- pasakiau ir visus paleidęs sukritome ant žolės. Mes vis tiek jau nugalėti, tad tikrai nėra reikalo daugiau skubėti.