Kai tave sutikau (Baigta)

XXVI

*Mila*

Kaip ir tikėjausi, radau jį prie lieptelio. Tas vaikinas, pamėgo mano pasislėpimo vietą ir dėl to buvome susipešę, kai vieną dieną užtikau jį. Iš toli stebėjau tamsų siluetą ir lėtai prisiartinau. Jis rūkė, ko negalėjau pakęsti, bet šiuo metu nepriekaištavau, nes gerai žinau, kad jis rūko tik tada kai būna labai susierzinęs ir nori nurimti.

-Dominykai,- tyliai kreipiausi, o aplink mus daugiau nebuvo nieko, todėl mano balsas sutrukdė šią ramybę. Vaikinas nekrūptelėjo, todėl spėju, jog jau girdėjo, kad ateinu.

-Eik šalin,- ramiai ištarė ir toliau rūkė. Apsidžiaugiau, kad aprimo ir nereikės jo įsiutusio raminti, bet kad eičiau šalin? Nemanau. Todėl priėjau prie jo.

-Duok ir man cigaretės,- ištariau ir pažvelgiau į vaikiną.

-Tu nerūkai,- tarė ir nesupratęs pažvelgė. O aš paėmiau iš jo rankos cigaretę ir numetusi ant žemės sutrypiau.

-Tu taip pat,- atkirtau ir sulaukiau nepatenkinto burbėjimo.

-Neturi teisės taip elgtis,- sugriežė dantimis ir išsitraukė pakelį, kurį spėjau pagriebti ir užsikišau už užpakalinės kišenės.

-Mila,- grėsmingai tarė ir atsisuko visu kūnu į mane. -Atiduok gražiuoju.

-Ne.

-Mila!

-Pasakiau NE, tau tai nepadės,- tariau ir vaikinas pagriebė mane už pečių.

-Kokį velniava manai čia daranti, man nereikia sumautos tavo pagalbos!- rėkė ant manęs, bet aš tik abejingai žvelgiau ir laukiau, kol aprims.

-Dar ir kaip reikia tau pagalbos,- ramiai atsakiau ir žvelgiau vaikinui į akis, kuris bandė visaip išlaikyti pyktį, bet labiau tose akyse atsispindėjo skausmas. -Nori tu to ar ne, bet aš niekur neisiu. Čia taip pat mano mėgstamiausia vieta, tad lieku,- pasakiau ir atsitraukiau nuo vaikino, kuris bandė susivaldyti. O aš atsisėdau ir laukiau.

-Aš...

-Dominykai, prisėsk šalia ir minutei patylėk,- pažvelgusi į vaikiną tariau, kuris blaškėsi visur nerasdamas sau vietos. Jei jo kūnas neranda sau vietos, ką kalbėti, kas vyksta jo galvoje. Vaikinas atsidusęs pakluso ir prisėdo šalia.

Po minutės, vaikino kvėpavimas sulėtėjo ir tada uždėjau savo ranką ant jo ir pažvelgiau.

-Kad ir kas nutiktų, aš su tavimi,- ištariau žiūrėdama jam į akis. Jis sunėrė mūsų pirštus, o kita persibraukė plaukus. -Galiu tave apkabinti?- pasiteiravau vaikino ir laukiau, kol jis apsispręs. Kai jis linktelėjo, švelniai prigludau ir laisva ranka apglėbiau vaikiną. Gerai žinau, kad sunkiausi metu visada reikia kito žmogaus šilumos ir palaikymo. Taip ir  sėdėjome kurį laiką, kol jis išnėręs rankas mane prisitraukė arčiau ir man nieko nebeliko tik atsisėsti jam ant kelių ir prisiglausti. Švelniai glosčiau jam nugarą ir mėgavausi jo kūno artumu ir šiluma.

-Tu žinojai?- užkimusiu balsu paklausė ir pažvelgiau į vaikiną, kuris iš karto nuleido akis į mane.

-Taip.

Jis tik linktelėjo ir nukreipė žvilgsnį į vandenį.

-Kaip su tuo gyventi?- tyliai ištarė ir aš dar labiau prisiglaudžiau, kiek tik įmanoma.

-Su laiku palengvės, bent dabar žinai, kas iš tikrųjų įvyko,- taip pat tyliai ištariau ir padėjau galvą jam ant peties. -Elena tave ir Arną labai myli, taip ji suklydo, bet suprato ir rado būdą ištaisyti visas skriaudas. Bet deja, ne visi turi tokius tėvus, kurie kad ir kas nutiktų visada rūpintųsi savo vaikais.

-Kalbi apie saviškius?- paklausė ir aš linktelėjau.

-Kai atradau šią stovyklą ir Eleną, supratau, ką reiškia žodis "namai",- pradėjau ir vaikinas susiraukęs tvirčiau priglaudė. - Ji man suteikė ne tik saugumą, šilumą, bet ir motinišką meilę. Aš niekuo labiau nepasitikiu taip, kaip Elena. Ji kiekvieną kartą matė, kokia sugniuždyta atvažiuoju ir išvažiuoju. Bet aš tik dėl to ir gyvenau, nes žinojau, kad ateis vasara ir vėl čia galėsiu atvykti. Nesakau, kad mano tėvai yra kokie tironai, bet jiems labiau rūpėjo verslas, nei jų pačių vaikas,- toliau ramiai tęsiau ir net pačiai buvo keista, jog neverkiu. Tarsi atrodo, kad kalbėčiau apie kažko kito gyvenimą, o ne apie savo.

-Neturiu nei brolių, nei sesių, tad visada buvau viena. Gal artimesnė už Eleną buvo mano auklė, bet ji prieš kelis metus pasimirė...- pajaučiau, kaip per skruostus pradėjo bėgti ašaros. Man visada buvo sunku kalbėti apie savo auklytę, kuri buvo tokia rūpestinga ir supratinga.

-Mila,- švelniai tarė, o aš dar labiau įsiraudojau. Atėjau jam padėti, bet gavosi, jog jis turi mane raminti.

-Atleisk man...- ištariau ir atsitraukiau nuo jo, kad galėčiau nusivalyti veidą.

-Nereikia atsiprašinėti,- švelniai ištarė ir pats nuvalė ašaras man nuo veido. -Tai tu man turi atleisti, nes tikėjausi nukreipti mintis nuo savęs, todėl ir užklausiau apie taviškius ir sukėliau tau tik skausmo.

-Kažkoks sumautas vakaras.

-Tai jau tikrai,- pritarė ir mes kurį laiką žvelgėme vienas į kitą. Kai jis palinko ir lūpomis švelniai prilietė manąsias pasidaviau tam beprotiškam troškimui jį vėl bučiuoti. Todėl prisitraukiau arčiau ir pagilinau bučinį. Jo rankos švelniai glamonėjo mano kūną ir suspaudęs mano užpakaliuką prisitraukė prie savo iškilumo ir iš abiejų lūpų pasigirdo dejonės. Vaikinas nubėrė mano kaklą bučiniais, o aš krūtinę vis labiau spaudžiausi prie jo.

-Dominykai,- suvaitojau, kai jis prispaudė lūpas prie manųjų. Švelniai pajudinau klubus ir vaikinas sustingo ir mane sustabdė.

-Ne daryk to, jei nenori, kad tave imčiau čia ir išdulkinčiau,- uždusęs suriaumojo, o aš išsišiepusi vėl pasitryniau.

-Kas sakė, kad aš to nenoriu?- sumurkiau ir vaikinas nusikeikė. Švelniai paguldęs ant lieptelio, užgulė mane ir žvelgė taip, kad lydžiausi net iš vidaus.

-Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs noriu,- pasakė ir pripuolė prie mano lūpų.

-Tikrai?- pasiteiravau, kai jis šlapiais bučiniais bučiavo mano kaklą. Jis tik pajudino savo klubus ir man daugiau nekilo jokių klausimų. Mes vienas nuo kito, tiesiog plėšėme drabužius ir galiu prisiekti, kad girdėjau, jog kažkas plyšo, bet tuo metu niekas daugiau nerūpėjo, tik kaip greičiau numalšinti tą geismą apačioje. O ilgai laukti ir nereikėjo, nes vaikinas įsitikinęs, kad esu pasiruošusi įėjo visu ilgiu ir nunešė mus abu į padanges.