Kai tave sutikau (Baigta)

XXIV

*Dominykas*

-Dominykai, nepyk jau labai,- ištarė Mila artėdama prie manęs ir labai pavojingos pliurzės. Nors ir buvo visa murzina, bet vis tiek išliko labai graži, o jos spindinčios akys mane tiesiog užbūrė. Kai pakankamai priartėjo, puoliau su pilnomis rankomis purvo ir tepliojau jos visą veidą. O ji tik juokėsi ir bandė atsitraukti ir pasprukti nuo manęs, bet nesėkmingai. Girdėjau aplink mus sklindantį juoką, kas dar labiau paskatino tai tęsti.

-Dominykai,- ji klykė, o aš užgulęs mėgavausi jausmu, kai ji buvo po manimi. Juokiausi kartu ir žvelgiau į ją susižavėjęs. Kai prie mūsų prisijungė kiti, prasidėjo tikras karas. Tik po gero pusvalandžio visi nurimo, nors ir pavargę, bet labai laimingi. Kai ant savosios pajaučiau švelnią ir šiltą ranką pažvelgiau į merginą. Tvirtai suėmęs spustelėjau ir nusišypsojau, o jos visas veidas nušvito.

Elena daugiau nepakentusi mūsų išvaizdos privertė lėkti išsimaudyti, kad dar spėtume pavakarieniauti. Kad ir kokie buvome nuvargę, bet vis tiek vandenyje išdarinėjome visokias kvailystes.

Pažvelgiau į brolį, kuris į mane taip pat žvelgė su šypsena. O tada supratau, koks esu dėkingas, kad brolis privertė čia atvykti, nes dar niekada nebuvau toks laimingas. Jis išskaitęs iš manęs tai, dar labiau išsišiepė ir priėjęs apglėbė.

-Sveikas sugrįžęs, brolau,- ištarė ir tvirtai apglėbė, kaip ir aš jį. Krūtine užpildė toks geras jausmas, kaip vaikystėje, kai dar buvome artimi. Žinojau, kad ir kas nutiktų visada galėsiu į brolį atsiremti. Pažvelgiau į mamą, kuri verkė ir buvo susiėmusi už krūtinės.  Atsitraukęs nuo brolio, dar kartą pažvelgiau į motiną ir bandydamas neprarasti drąsos nuskubėjau apkabinti.

-Mama,- ištariau ir tvirtai apkabinau moterį, kuri suteikė man gyvybę, kuri mane augino ir nuoširdžiai mylėjo, kad ir kaip sugebėjo. Kai ji išėjo aš supykau, prakeikiau visus ir užblokavau viską, kas susiję su tėvais. Nenorėjau apie juos nieko girdėti, nei matyti. Ir vieną vasaros dieną, aš ją pamačiau.

Ji stovėjo tolėliau nuo mokyklos, kur mes su vaikinais žaidėme futbolą. Pamenu, kaip užvaldė pyktis ir norėjau nueiti iki jos ir išsakyti viską, kad sukelčiau tą skausmą, kurį jaučiau, kai ji mus paliko. Bet buvau sau pažadėjęs, kad daugiau niekada nebendrausiu su šita moterimi. Vėliau dar kelis kartus atkreipdavau dėmesį, kad ji mus stebi, bet niekada nepasiryžo prieiti ir pasakyti, kodėl taip pasielgė. Ką mes tokio padarėme, kad ji mus paliko?

Tad žinojau, kad ji domisi mumis, ir vis labiau pykau, nes ji ir toliau nesistengė su mumis bendrauti. Todėl pasirinkau jos daugiau nematyti ir negirdėti, tiesiog pamiršti, kad išvis turiu motiną. Taip atsiribojant ir daugiau negalvojant pasidarė lengviau ištverti skausmą, kuris iki šiol giliai širdyje slypėjo. Pajaučiau, kaip brolis prisiartino ir apkabino mudu su mama. Ji ir toliau drebėjo mano rankose ir liejo ašaras.

Aplink mus viskas nurimo ir aš pamačiau to priežastį. Mila su Andrėja išsivedė vaikus, kad tik suteiktų mums privatumo ir laiko viską aptarti vieniems. Toks poelgis suspaudė man širdį ir aš buvau toks dėkingas ir po velnių jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Ir šį kartą nebijojau pripažinti, jog man reikėjo pagalbos, o to geriausias vaistas yra šeima. Šeima, kurią laikau rankose ir mergina, kuri kad ir kaip erzina visada yra mano mintyse.