Kai tave sutikau (Baigta)

V

* Andrėja *

Taip neturėjo būti, niekas negali sužinoti, ko aš vos nepadariau. O tas vaikinas bus tikra problema, nes tokio pasipūtėlio dar nesu sutikusi, ką jau kalbėti, koks pasirodė nemalonus žmogus, nors ir išgelbėjo man gyvybę.

Vakarieniaujant susipažinau su kitais konsultantais, kurie jau čia lankosi ne pirmus metus. Tik mes su Dominyku naujokai, kuris dar pasirodo šios stovyklos vadovės sūnus, tiesiog geriau jau ir būt negali.

-Man taip smagu jus visus čia matyti ir kaip džiaugiasi mano širdis, kad kiekvienais metais mūsų vis pagausėja,- džiugiai pratarė Elena ir visus švelniai nužvelgė, tik ilgiau žvilgsnis užsilaikė prie sūnaus, kuris visus ignoruodamas valgė. -Žinau, kad kai kuriems atrodo, jog neįmanoma atgaivinti šios stovyklos, tačiau kaip ir kiekvienais metais mes sugebame ją prikelti. Tad pakelkime visi taures, kad ir šiais metais visiems pavyktų atrasti viską dėl ko čia atvyko,- sušuko ir pakėlė taurę ir mes visi susidaužėme. Kiekviename veide galėjai įžvelgti jaudulį ir norą greičiau imtis darbo.

Likusi vakaro dalis praėjo ramiai, visi išsiskirstė į savo kampelius, kad galėtų atsikvėpti po ilgos kelionės ir įsikurti. Mila pasirodė labai šauni mergina su kurią labai lengva bendrauti, todėl taukšdamos apie viską nuėjome miegoti tik paryčiais.

Nuo ankstaus ryto visi darbavosi, kaip išsijuosę. Elena paskirstė darbus, todėl vaikinai pjovė žolę ir rinko šakas, o mes merginos tvarkėme vidų ir ruošėme visus papuošimus. Visos penkios taip darbavomės, kad net neatkreipėme dėmesio, kad kambaryje jau esame ne vienos.

-Laba diena, damos,- išgirdome garsų ir tvirtą balsą, nuo kurio visos krūptelėjo ir atsisuko į balso savininką.

-Arnai,- sušuko Elena ir pasileido sūnaus apkabinti, o mes visos negalėjome nuleisti akių nuo vaikino, nes dvyniai tokie panašūs, kad žada atima. Mila vakar papasakojo apie savo nutikimus su dvyniais.

-Sveika, mama,- švelniai tarė ir apkabino moterį, kuri laiminga negalėjo paleisti sūnaus.

-Kaip gera tave matyti, sūnau,- Elena ištarė, kai pasitraukė ir nužvelgė sūnų. Vaikinas maloniai linktelėjo ir pažvelgė į mūsų pusę. -Einam supažindinsiu su merginomis,- tarė ir abu priartėjo prie mūsų. Arnas neskubėdamas kiekvieną nužvelgė, kas labai suerzino Milą, o man sukėlė dar didesnę šypseną. -Sūnau, čia Viltė,- pristatydama šviesiaplaukę merginą, kuri buvo jauniausia iš mūsų visų.

-Ugnę ir Milą turėtum prisiminti iš praeitų metų,- vaikinas linktelėjo ir su abiem maloniai pasisveikino, tik Milą kažką piktai numykė. -Ir Andrėja,- ištarė ir mūsų su Arnu akys susidūrė. Kaip ir kiekvienas mano sutiktas žmogus išpučia akis pamatęs mano tokias žydras akis.

-Malonu susipažinti,- Arnas tarė ir ištiesė ranką, kuri buvo šilta ir tvirta, mano smulki rankutė iš karto paskendo tokioje didelėje saujoje. Vieną sekundę, mes kaip užhipnotizuoti žiūrėjome vienas į kitą, kol kažkas krenkštelėjo.

-Einam aš parodysiu, kur gali pasidėti daiktus...- pasakė Elena ir išsivedė sūnų iš patalpos.

-Jie iš tikrųjų labai panašūs,- ištarė Viltė ir visos pritardamos linksėjome, kai iš mūsų akiračio jie pradingo. Nors ir bandėme susikaupti prie dekoracijų darymo, bet visų mintys buvo prie tų dviejų gražuoliukų dvynių, kurie pasirodo yra vieniši (pagal Ugnės šnipinėjimą internete ir Elenos kamantinėjimą), kaip ir visos merginos šiame kambaryje.