Kai tave sutikau (Baigta)

VIII

* Dominykas *

Kaip ir tikėjausi, brolis atvyko ir visų dėmesys tik jam. Tai aišku, jis malonesnis ir draugiškesnis visiems tik ir bėga padėti, reikia to ar ne. O tas kvailas susidomėjimas ta mergina, kuri prieš kelias dienas bandė nusižudyti, kad ir kaip ji bandė mane apgauti, jog taip tikrai nebuvo. Aš ne toks durnas ir matau, kada žmogus žlugęs ir jam reikia pagalbos. O Andrėjai, aišku, kažkas su galva nėra gerai ir atrodo matau tai tik aš. Visi irgi kažkokie keisti, kad iki šiol nesuprantu, ką čia veikiu. Broliui, kuriam norisi gerai vožtelėti, nes vis žvilgčioja į merginą, kuriai visai niekas nerūpi ir sėdi sugrūdusi nosį į savo valgį. Nors ir aplinkiniai bando ją prakalbinti, tik kažką sumurma po nosimi ir toliau valgo.

Šalia jos sėdinti mergina ant tiek energinga, kad sunku suvokti, kaip ji po tokios sunkios dienos dar turi jėgų taip energingai bendrauti. Mija, Miglė, Mika ar koks ten jos vardas, man buvo per daug įkyri ir aiškiai matėsi, kad turčių vaikelis, o tokių ypač negalėdavau pakęsti, nes ką jie supranta apie gyvenimą, o gi nieko. Nuo pat mažens viskuo aprūpinti, kaip sakau pilnos šiknos ir negali suprasti tokių kaip aš, kuris per gyvenimą turėjo rūpintis savimi, nes sumautiems tėvams niekada nerūpėjo.

-Ko toks piktas, brolau?- išgirdau Arną, kuris pagaliau atkreipė ir į mane dėmesį, o ne tik į tą pamišėlę.

-Aš ne piktas,- sumurmėjau ir toliau rijau šį šlykštų maistą.

-Kurgi ne, visas net pamėlynavęs iš pykčio,- atkirto brolis ir aš pažvelgiau į šį bukaprotį. Tačiau jis atlaikė mano žvilgsnį ir tai mane dar labiau suerzino.

-Nieko man nėra, tik ant tiek siaubingas maistas, kad ir norisi greičiau nešdintis iš šios vietos,- atsakiau ir šaukštu braukiau per skaitomą košę.

-Iš dalies galiu sutikti, bet tu niekur nevyksi. Esi man pažadėjęs, todėl būsi iki galo, kaip ir aš,- rimtai tarė ir užtikrindamas savo žodį pasižiūrėjo į mane. Kaip visada pavarčiau akis, kai brolis bando vaidinti vyresnį brolį. Kaip užknisa, kad jis pirmas išlindo į pasaulį ir dabar tuo visada giriasi.

-Aš savo žodžio visada laikausi, tai turėtum gerai žinoti.

-Žinau ir pasitikiu tavimi,- atsakė ir vėl jo žvilgsnis nukrypo link merginos.

-Krito į akį ar ką?- paklausiau, o brolis pasimetęs pasižiūrėjo.

-Kas?

-Andrėja,- tariau ir pažvelgiau į brolį, valdydamas vėl nepavartyti akių.

-Net ne,- tarė kažkaip neužtikrintai, o aš visai nepatikėjau. Per daug gerai pažįstų savo dvynį brolį.

-Su ją kažkas negerai, - tariau ir pažvelgiau į merginą, kuri susirinko indus ir atsistojo. Tarsi pajutusi mūsų žvilgsnius, pažvelgė į mudu. Abu kaip prigauti nuleidome akis į savo indus ir tylėdami valgėme.

-Taip, kažkas jai nutiko dėl ko ji vengia su visais bendrauti,- atsakė ir pažvelgė į mane.

-Ji ne tik vengia bendrauti, bet ir bandė nusižudyti,- atsakiau, o brolis net pašoko ant kojų.

-Ką tu pasakei?- valdydamasis prisėdo, o aš susierzinau, kad visi atkreipė dėmesį į mus. -Dominykai,- kreipėsi.

-Kai išeisim, aš tau papasakosiu,- atsakiau, kad apsiramintų. Brolis nieko nelaukęs sugriebė mane už alkūnės ir išsivedė.

-Ką tu čia darai?- sušukau, kai išėjome į lauką ir piktai ištraukiau ranką.

-Pasakok.

Garsiai atsidusau ir pasivedžiau į šoną, kad niekas negirdėtų ir viską papasakojau, kas nutiko pirmą dieną, kai čia atvykau.

-Nors ji neigė, bet manau, kad ji bandė nusižudyti. Atsižvelk į jos elgesį ir suprasi,- užbaigiau ir pažvelgiau į brolį, kuris buvo sukrėstas nuo to, ką išgirdo.

-Šūdas,- garsiai tarė ir pažvelgė į mane. -Nemaniau, kad taip rimta. Vakar užtikau ją prie ežero, ji buvo visiškoje depresijoje ir verkė, bet visa tai, ką tu papasakojai...

Šitas buvo man nauja, nes vakar grįžęs brolis buvo susikrimtęs ir aš daugiau neklausinėjau. Žinau, kai jis norės išsikalbėti, taip ir padarys.

-Bet tai ne mūsų rūpestis, tegu rūpinasi Elena,- pasakiau ir sulaukiau brolio nepatenkinto žvilgsnio.

-Tai, kai vieną dieną rasime ją negyva ir tada sakysi, jog nereikėjo jai mūsų pagalbos!- suriko ant manęs.

-Visų neišgelbėsi, - ramiai atsakiau, o brolis net pažaliavo iš pykčio.

-Nežinojau, kad esi ant tiek savanaudis ir menkysta,- tarė ir apsisukęs nuėjo.

-Ta merga nieko verta, geriau suprask dabar, kol tavęs nepražudė,- taip pat surikau, o Arnas ignoruodamas nuėjo. Kada jis supras, kad kai kurių žmonių neverta gelbėti, nes tokie žmonės jau seniai žlugę ir kartu gali nusitemti. Todėl reikės pasirūpinti, kad Andrėja laikytųsi kuo toliau nuo brolio, nes jis per daug geros širdies, jog viską tai ramybėje paliktų. Gal jis ir pirmas gimė, bet man buvo kur kas daugiau įkrėsta proto. Arnas visada kliovėsi širdimi, o aš protu, nes tik logiškas mąstymas padeda išgyventi.