Kai tave sutikau (Baigta)

X

*Andrėja*

Visi nuo pat ankstaus ryto negalėjo nustygti vietoje, nes išaušo diena, kai pradėjo rinktis vaikai. Stovykla visiškai pasikeitė nuo tos, kurią pirmą kartą pamačiau. Dabar supratau, kodėl tiek vaikų vis dar nori sugrįžti, nes man užteko pabūti tik savaitę ir nebenoriu daugiau iš čia išvažiuoti. Pagaliau mano siela pradėjo gyti.

-Kaip nekantrauju pamatyti savo vaikelius,- tarė Mila ir žvelgė į tėvų būrį, kurie paskutinį kartą bandė atsisveikinti su vaikais.

-Savo vaikelius?- nesupratusi perklausiau ir pažvelgiau į draugę. Kuri buvo nuo ausies iki ausies išsišiepusi.

-Na, yra keletas vaikų, kurie man labai artimi,- atsakė ir kaip tik pamatė mergaitę, kuri bėgo link mūsų klykdama Milos vardą. Iš šono stebėjau šią ypatingą akimirką ir negalėjau nesišypsoti.

-Mege, susipažink su mano drauge Andrėja, kuri šiais metais leis laiką kartu su mumis,- Mila mane pristatė ir aš pritūpiau prie šios šviesiaplaukės.

-Sveika, Mege.

Mergaitė taip staigiai šoko į mano glėbį, kad vos išsilaikiau neparkritusi ir nusijuokiau.

-Andrėja,- pakartojo ir atsitraukusi nusišypsojo. -Kokios gražios tavo akys,- susižavėjusi sušuko, o aš nusijuokiau.

-Ačiū ir tavo labai gražios,- atsakiau ir pažvelgiau už mergaitės nugaros. Jos tėtis švelniai pakvietė savo dukrą ir mergaitė nubėgo atsisveikinti. Buvo taip gražu ir jautru stebėti, kaip tėvas sunkiai valdė ašaras, nes nenorėjo skirtis su dukra. O tai priminė man mano tėvus, kai kažkada buvome laimingi ir taip nuoširdžiai stengėmės dėl vieni kitų.

-Labai prašau, pasirūpinkite mano mergaite,- atsistojęs jos tėtis paprašė mūsų, o mums beliko užtikrinti, kad viską padarysime, jog ji čia būtų laiminga ir saugi. Per visą dieną, pačiai kelis kartus teko slapta nubraukti ašarą, stebint tokias jautrias scenas. Kaip ir daugelis tikėjausi, kad po šios vasaros aš sugebėsiu išgyti ir atrasiu tai, ko pati nesitikėjau ieškanti, bet giliai širdyje to visada norėjusi.

***

Vakare, visi susėdę prie laužo žaidėme įvairius žaidimus, kad tik vaikai pralinksmėtų, nes žinojome, kaip būna sunku pirmą dieną atskirai nuo tėvų. Visi jie tokie skirtingi, bet tuo pačiu labai panašūs. Nei vienas nenorėjo būti atskirai, o tiesiog smagiai kartu leisti laiką prie laužo. Jau pastebėjau, kai keletas vaikų pasirinko sau artimesnį konsultantą ir visada stengėsi išlikti šalia jo. Taip man nutiko su Mege.

-Andrėja, ar galėčiau šią naktį miegoti su tavimi?- tyliai paklausė šalia manęs sėdinti Megė, o aš į ją atsisukau ir apgailestaudama žvelgiau.

-Bet juk tu turi savo lovytę,- ištariau ir mergaitė nusiminė. Mila papasakojo, kad Megė prieš tris metus prarado mamą. -Tuo labiau, jei tau leisiu, kiti to irgi gali užsimanyti, todėl bus geriau jeigu kiekvienas miegos savo lovose,- švelniai tariau ir pažvelgiau į mergaitę. Megė tik nuleido savo liūdną veiduką, o man taip suspaudė širdį, bet tuo pačiu labai priminė mano mažąją sesutę. -Bet jei tu nori, aš galiu vieną kitą vakarą pabūti, kol visos užmigsit.

-Tikrai?- su viltimi pasiteiravo Megė ir nusišypsojo. Kartais užtenka tik nuoširdaus poelgio, kad kitas galėtų pasijausti bent kažkiek geriau.

-Tikrai, taip,- atsakiau ir sulaukiau netikėto, bet labai mielo apkabinimo. Pajaučiau, kaip sušilau iš vidaus ir švelniai paglosčiau mergaitės plaukus, o ji dar tvirčiau prisiglaudė ir susirangė mano glėbyje. Pažvelgiau į visus kitus ir pamačiau, kaip Mila yra apsupta krūvos vaikų, o ji tik ir stengėsi visiems vienodai skirti dėmesį. Kitos merginos irgi linksmino vaikus, o ypač vaikinai buvo dėmesio centre ir ne tik berniukų, bet ir mergaičių.

Susidūrus mūsų žvilgsniams, negalėjau nustoti šypsotis, kaip ir vaikinas, kuris į mane žiūrėjo taip susižavėjęs. Iš toli jo žalios akys taip spindėjo, kad man net atėmė kvapą. Ir atėjęs supratimas, kodėl paskutiniu metu tik ir sapnuoju šias iškalbingas akis.