Kai tave sutikau (Baigta)

XXIX

*Dominykas*

-Eina velniop tos mergos, su jomis tik vienos problemos,- tariau ir kimšau tą prakeiktą košę, kuri buvo tokia šlykšti.

-Apsiramink,- išgirdau ramų brolio balsą. -Jos norėjo pabūti dviese, kas čia tokio.

-Tai tegu ir būna, man nerūpi.

-Aha, nerūpi,- pakartojo ir kvailai išsišiepė.

-Ar tik jau negali be Milos vienos nakties pabūti?- toliau erzino ir pasimėgaudamas žvelgė į mane.

-Nenusikalbėk, tai tik pasidulkinimas, nieko daugiau,- atsakiau ir toliau nesidairydamas kimšau košę.

-Dominykai,- tyliai kreipėsi Arnas, bet ignoravau.

-Man ji nerūpi, kai atsibos tai ir numesiu,- atsakiau ir sulaukiau spyrio į koją.

-Kas per velnias?- sušukau ir pakėliau akis, o tada pamačiau ją. -Šūdas,- nusikeikiau, kai Mila išbėgo iš valgyklos. -Ji mane girdėjo?- panikuodamas paklausiau brolio, iš kurio veido viską supratau.

-Po velnių,- surikau ir nuskubėjau vytis Milos, aš per savo ilgą liežuvį visada nukenčiu. -Mila,- surikau bėgdamas iš paskos, o visi kiti keistai į mane žvelgė. O tada Andrėja pastojo man kelią.

-Dink, nes neatsakau už savo veiksmus,- suriko, o man buvo vienodai.

-Andrėja, traukis, nes pasigailėsi,- suriaumojau, bet mergina neįleido į kambarį. -Andrėja,- iškošiau pro dantis. -Traukis gražiuoju,- žvelgiau grėsmingai, bet mergina nesiruošė niekur trauktis. Jau norėjau ją nustumti, bet buvau sugriebtas Arno.

-Tik išdrįsk ją nuskriausti ir aš pats su tavimi susidorosiu,- išgirdau ramų, bet piktą balsą ir Arnas užlaužė man rankas.

-Man reikia su Mila pasikalbėti,- taip pat surikau ir žvelgiau į Andrėją.

-Jau pakankamai pasakei,- ištarė ir uždarė duris. Bandžiau išsilaisvinti iš brolio gniaužtų, bet tas nepaleido ir ištempė iš namelio.

-Arnai,- kreipiausi, kai jis išstūmė mane iš namelio. Brolis tik nusivylęs purtė galvą.

-Dominykai, geriau eik, nes daugiau nieko nepadarysi.

-Bet...

-Bent kartą gyvenime manęs paklausyk, tiesiog išeik.

Dar norėjau ginčytis, bet supratau, kad vis tiek nieko nelaimėsiu. Todėl pasidavęs linktelėjau.

-Pasakyk jai, kad aš atsiprašau, buvau piktas, todėl negalvojau, ką šneku...- tariau ir brolis linktelėjo. Dar žvilgtelėjęs į namelį, patraukiau link ežero. Esu mulkis ir pats tai žinau.

*Arnas*

-Andrėja, čia aš,- sušukau, prisiartinęs prie merginų durų. Stengiausi valdytis, nes bijojau, kad Andrėja nepagalvotų, jog aš toks pat kaip Dominykas. Kai atidarė duris, supratau, jog ji per daug rami ir abejinga man. -Ar galiu užeiti?- tyliai pasiteiravau, o mylimoji nužvelgė abejingu žvilgsniu ir mane šiurpas nupurtė.

-Kam?

-Noriu pasikalbėti...

-Kad kaip visada bandytum užglaistyti savo brolelio nesąmones. Turbūt ir manęs laukia toks pat likimas.

-Nekalbėk taip...- tariau.-...aš nesu toks, kaip Dominykas. Andrėja, pasikalbėkim,- negalėjau pakęsti savo tokio balso. Bet negaliu jos prarasti.

-Mes neturime apie ką kalbėti, bet žinai, ką?- nusijuokusi paklausė, o mano širdis vis dažniau plakė.

-Ką?- tyliai sušnibždėjau ir laukiau.

-Dominykas viską palengvino, nes pagaliau suvokiau, kad mes per ilgai užsižaidėme. Aš čia neatvykau kažko susirasti ir to man nereikia. Kaip tavo manymu, mes galėtume toliau bendrauti vasarai pasibaigus? Tu gyveni visai kitoje šalies pusėje, turi darbą, draugus ir jau susikurtą gyvenimą, o aš išvykstu.

Išgirdus tai, man sustojo širdis, nes suvokiau, kas dabar vyksta.

-Išvyksti?-girgždančiu balsu paklausiau.

-Taip, Arnai, prieš porą dienų gavau patvirtinimą, kad įstojau į norimą universitetą Anglijoje, tad kaip matai vis tiek nieko nebūtų išėję.

-Anglijoje?- pakartojau, bandydamas suvokti ir susiimdamas už galvos. Mergina žvelgė ramiu veidu, tarsi viskas ką kartu patyrėme daugiau jai nieko nebereiškė.

-Tai ne problema, aš kažką galėčiau sugalvoti,- bandžiau kabintis, bent kažkokios vilties, bet ji iš karto buvo sužlugdyta.

-Aš nenoriu, kad vyktum.

-Bet kodėl?- surikau iš panikos. -Maniau, kad tarp mūsų viskas gerai. Jei tu dėl Dominyko, aš nesu toks, aš negalėčiau taip tavęs įskaudinti...- kalbėjau, bet ji manęs nesiklausė.-...aš myliu tave ir žinau, kad tu taip pat man tai jauti. Prašau, nedaryk to,- meldžiau, bet ji manimi nepasitikėjo, mačiau tai iš jos veido. Ji mano, kad aš galiu būti toks pat niekšas, kaip Dominykas.

-Man labai gaila, Arnai, bet viskas baigta,- ištarė ir uždarė duris. Daužiau ir šaukiau, bet niekas nesureagavo. Buvau įskaudintas ir piktas, bet kai supratau, jog niekas vis tiek durų neatidarys patraukiau link savo kambario ir nušlavęs visus daiktus nuo stalo pravirkau.

Pirmą kartą gyvenime, pradėjau nekęsti brolio. Anksčiau dar pakęsdavau jo nesąmones, bet šį kartą jis peržengė ribą. Dar gyvenime nebuvau toks atviras kitam žmogui ir tik Andrėja vienintelė matė, koks esu pažeidžiamas, nelaimingas ir suprato mane. Tik dėl jos ir vėl galėjau jausti laimę, ramybę ir buvau kažkam iš tikrųjų reikalingas. O dabar viso to netekau? Ir kaip man su tuo gyventi? Ką padaryti, kad taip neskaudėtų?