Kai tave sutikau (Baigta)

XXXV

*Mila*

Po to, kai aplankėme Arną, Dominykas paprašė pasikalbėti, ko labai baiminausi. Mes išėjome iš ligoninės ir tylėdami patraukėme link parko, kur ramiai galėsime pasikalbėti. Nebuvo dienos, kai negalvojau apie Dominyką. Jis visada mano mintyse ir bijau, kad po šios vasaros mano gyvenimas visiškai apsivers. Arba jis pasiryš pabandyti arba įskaudins mane taip, kad daugiau nežinau ar galėsiu kažkuo dar taip pasitikėti.

Nenorėjau save nuteikti ar kažko labai tikėtis, bet širdžiai neįsakysi. Mintis gali sustabdyti ar nukreipti kita linkme, bet niekada neapgausi širdies.

-Mila,- jis į mane kreipėsi, kai nutolome nuo gatvės triukšmo. -Aš atsiprašau už savo žodžius, tikrai taip negalvoju, kai būnu piktas visada sugebu pasakyti kažką tokio, kas gali labai įskaudinti,- tarė ir sustojo. - Aš tikras kvailys ir ne iš karto supratau, ko iš tikrųjų noriu ir reikėjo laiko tai suvokti,- suėmė mano rankas, o mano širdis garsiai daužėsi.

-Aš negaliu pažadėti, kad būsi su manimi laiminga, bet darysiu viską kas įmanomą, kad taip būtų. Aš siaubingai bijau ir nenorėdamas galiu tave įskaudinti. Man sunku tikėti, kad kažkas gali mane mylėti, kai esu toks žlugęs...

-Nesi,- nukirtau ir per kaklą jį apglėbiau, o jis mane už liemens prisitraukė.

-Esu ir daugiau nenoriu bijoti, bet pagalvojus, kad galiu tave prarasti...

-Niekada.

-Mila, jau buvau paliktas ir įskaudintas. Prižadėjau sau, kad daugiau neleisiu jokiai moteriai taip su manimi pasielgti. Bet tada tu atsiradai mano gyvenime.

Mačiau, kaip jis kenčia ir kovoja su savimi.

-Dominykai, aš tave myliu,- ištariau ir stebėjau, kaip suspindo jo akys. - Žinau, kad tau baisu, kaip ir man. Aš ir nenoriu būti įskaudinta, todėl dėl to mes turime abu pasiryžti ir dirbti dėl savo santykių, kad pavyktų,- užbaigiau ir žvelgiau į tas žalias akis.

-Mila, kaip aš tave myliu,- pasakė ir pabučiavo mane. -Nesitikėjau, kad kažkada surasiu sau skirtą merginą,- ištarė ir aš negalėjau nustoti jo bučiuoti. Žinau, kad mums teks įdėti nemažai darbo, kad galėtume atsiverti vienas kitam ir pasitikėti. Bet dėl meilės verta rizikuoti, kad ir ką atneš ateitis.

Likusį laiką iki kada reikės grįžti į ligoninę, papasakojau apie savo dienas, kai nesimatėme. Apie tai, kaip Andrėja surado drąsos pasikalbėti su tėvais ir pasakyti, kad jai nėra viskas gerai. Kaip po pokalbio jos tėvai nepaleido dukros iš glėbio ir pagaliau Andrėja susitaikė ir atrado ramybę. Niekas jos nekaltino dėl to, kas įvyko.

Buvome ir pas mane, tėvai apsidžiaugė ir buvo pasiilgę, bet tai užtruko tik kelias valandas. Vakare mes jau likome vienos, tiek mama, tiek tėtis jau buvo susitarę susitikti su draugais. Aš jau nesistebėjau ir buvau prie to pripratusi. O Andrėjai buvo keista ir pyko ant mano tėvų, bet aš jau seniai palaidojau mintį, kad kažkada mes būsime tikra šeima. 

O savo tikrąją šeimą atradau stovykloje, kur susipažinau su Elena, kuri visada atstojo man mamą ir be galo myliu ją. Čia susitikau savo mylimąjį, kuris žinau ateityje tikrai mane užknis, bet vis tiek mylėsiu visa širdimi. Ir suradau tikrų draugų, kurie tikiu išliks visam gyvenimui.