Kai tave sutikau (Baigta)

XVIII

*Mila*

-Princese, atrodai tikrai šūdinai,- iš kito kambario pusės sušuko Dominykas ir visų žvilgsniai nukrypo į mane, o man norėjosi gerai užvožti tam bukapročiui. Pati žinau, kad atrodau šūdinai, nes taip ir jaučiausi.

-Dominykai, atstok,- atkirtau ir nusukau žvilgsnį į vaikus, kurie grupelėse atlikinėjo užduotis. Visą dieną, taip sumautai jaučiausi, kad tik vieno norėjau greičiau gultis į lovą, tačiau dar ne visi darbai buvo baigti.

-Mila, gal gali ateiti,- sušuko Silvija ir aš pažvelgusi į mergaitę atsistojau ir susvaigo galva. Gerai, kad dar spėjau sugriebti už stalo.

-Mila,- išgirdau sunerimusį Dominyką. -Tau tikrai negerai,- tarė ir padėjo man atsisėsti. Iš kažkur atsirado stiklinė vandens ir su Dominyko pagalba atsigėriau, bet tik spėjau nuryti ir pajaučiau, kaip viskas kylą į viršų. Kiek išgalėdama išskubėjau iš namelio ir puoliau už kampo, nes mane negailestingai tąsė. Nesu tikra, ar jau viską išvėmiau, bet vis tiek negalėjau atsitiesti. Pajaučiau ranką ant nugaros, kuri švelniai masažavo. Nenorėjau, kad jis mane tokia matytų.

-Dominykai, eik šalin,- sušukau ir pajaučiau, kaip vėl viskas sukyla. Mane ir vėl supykino.

-Niekur aš neisiu.

Neturėjau jėgų su juo kovoti, todėl paėmiau vandens buteliuką ir atsigėriau. Vaikinas suraukė kaktą ir prilaikė mane. Mane krėtė šaltis ir nebesugebėjau normaliai išsilaikyti ant kojų.

-Tau reikia į kambarį,- išgirdau jį sakant ir nieko nelaukęs pakėlė mane ant rankų.

-Ką tu..-pradėjau, bet vėl viskas sukilo, todėl užsičiaupiau ir padėjau galvą jam ant peties. Viskas taip sukosi ir norėjau, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų. -Man bloga,- išlemenau ir vaikinas sunerimęs paspartino žingsnį.

-Dar pakentėk, tuoj būsi kambaryje,- ištarė ir tvirčiau prisitraukė. Aš tikrai nemažai sveriu, bet Dominykui tai nesukėlė jokių sunkumų. Jis lengvai užkopė laipteliais, nunešė mane į kambarį ir švelniai paguldė. Kas toliau vyko prisimenu, kaip per miglą. Visi tik šurmuliavo aplinkui, kažkas matavo man temperatūrą ir vis bandė kažką sugirdyti.

-Nustok muistytis,- irzliu balsu tarė Dominykas ir privertė atsigerti. Gurkštelėjau vandens ir padėjau galvą. Negaliu, man ir vėl bloga. Dominykas vos spėjo pakišti bliūdą ir aš vėl vėmiau. Jis suėmė mano plaukus į kumštį ir prilaikė mano silpną galvą.

-Kaip šlykštu,- sudejuoju.

-Šš...- tarė Dominykas ir padėjo atsigulti. Aš iš karto užmigau.

***

Kai vėl prabundu, jau už lango sutemę. Pajaučiau, kad kažkas yra užgulęs man kojas ir man atsisėdus nukrito kompresas nuo kaktos. Dominykas iš karto pabudo ir pažvelgė į mane.

-Kaip tu?- švelniai paklausė ir aš sutrikusi užsitraukiau pledą.

-Būna ir geriau,- tyliai ištariau ir apsidairiau. Kambaryje mes vieni ir kaip tai suprasti? Dominykas pakilo ir kažkam paskambino.

-Imk,- padavė stiklinę vandens, o aš nenoriai žvilgtelėjau į ją.

-Aš nenoriu...

-Nenorėk, kad pats sugirdyčiau,- pagrasino. - Tau reikia skysčių, todėl nori tu to ar ne, bet vis tiek gersi,- griežtai tarė ir aš pasidaviau. Po kelių minučių atėjo Elena su moterimi, kuri buvo gydytoja.

-Mila, kaip tu?- švelniai pasiteiravo Elena ir paglostė skruostą, o aš užsimerkiau ir mėgavausi prisilietimu.

-Šiek tiek geriau,- tyliai išlemenau ir daktarė pradėjo apžiūrą ir uždavinėjo beprotiškai daug klausimų nuo kurių man darėsi vis blogiau. Tad aš beveik nieko nesiklausiau ir buvau būsenoje tarp snaudulio ir pabudimo.

-Gali būti apsinuodijimas maistu,- girdėjau moters balsą, bet norėjau tik vieno, kad visi paliktų mane ramybėje. Man buvo taip šalta, kad pledą užsitraukiau iki galvos.

-Aš ją pasirūpinsiu,- Dominykas ištarė ir išlydėjo moteris. Girdėjau, kaip Elena nenoriai paliko kambarį, bet prižadėjo, jog dar sugrįš. Kai nebeliko moterų, pagaliau viskas nurimo.

-Turi išgerti šitas,- nutraukęs man nuo galvos pledą ištarė ir padavė tabletes. Žiūrėjau į jas, kaip į priešininkes, nes bijojau, kažką praryti, kad vėl viskas nesukiltų. Tačiau neturėjau jokio kito pasirinkimo, nes Dominykas man jas sugirdė ir suradęs papildomą pledą užklojo ir užgesino šviesą. Nors mane ėmė miegas, bet vis tiek keli klausimai nedavė ramybės.

-Kur Andrėja?- tyliai pasiteiravau ir atsiguliau taip, kad geriau jį matyčiau.

-Nepergyvenk, greitai ji grįš ir pakeis mane,- sumurmėjo ir nusisuko. Ar jis vėl suirzo? To vaikino nuotaikų kaitos blogesnės už mergos.

-Atsiprašau ir esu be galo tau dėkinga,- silpnu balsu tariau ir vaikinas pažvelgė į mane. -Dominykai, ačiū tau,- žiūrėdama tiesiai jam į akis padėkojau ir vaikinas atsileidęs linktelėjo. Ištiesė ranką ir palietė mano kaktą.

-Pabandyk pamiegoti, o aš būsiu šalia,- švelniai tarė ir paglostė man skruostą. Užsimerkiau ir nugrimzdau į miegus.