Kai tave sutikau (Baigta)

XIX

*Andrėja*

Visą naktį prastai miegojau, nes labai nerimavau dėl Milos. Vis eidavau pakeisti kompresą ir patikrinti ar nekyla temperatūra. Vakar taip išsigandau, kai Megė atbėgusi pranešė, kad Milai pasidarė bloga. Kai atėjau, kambaryje jau buvo pilna žmonių, o Mila visa išbalusi neramiai blaškėsi lovoje. Kol seselė bandė pamatuoti temperatūrą, Dominykas sugebėjo visus išvaryti. Ne daug ką galėjau padaryti, nes Dominykas viskuo rūpinosi. O tai buvo keista, nes nemaniau, kad jam kažkas gali išvis rūpėti.

Jis nesitraukė nuo Milos, kad ir kiek kartų kartojau, jog galiu pasilikti, todėl man nieko nebeliko, tik juos palikti ir užbaigti visus likusius darbus. O kai vakare grįžau, abudu radau ramiai miegančius. Kad ir kaip stengiausi tyliai elgtis, bet jis vis tiek prabudo ir susakęs viską, ką turiu padaryti išėjo. Tarsi ir pati nežinočiau, kaip reikia slaugyti ligonį.

-Kaip jautiesi?- paklausiau, kai pamačiau, jog Mila prabudo ir apsižvalgė aplinkui. Šyptelėjau ir priėjau pažiūrėti ar neturi temperatūros.

-Kur kas geriau,- tarė ir paėmė stiklinę vandens nuo spintelės. -Tarsi būčiau po kokių pagirių,- sumurmėjo, o aš nusijuokiau ir prisėdau šalia.

-Visus labai išgąsdinai.

-Atsiprašau, tikrai nenorėjau, kad dėl manęs nerimautumėte,- ištarė ir susiėmė už galvos. 

-Dominykas, tikras šaunuolis, gerai tavimi pasirūpino.

-Keista ane?

Abi susižvalgėme ir pradėjome juoktis.

-Kur jau varysi?-pasiteiravo, kai nužvelgė mano drabužius, o aš išsišiepiau.

-Su Arnu pasiėmėme laisvadienį ir išvažiuosime visai dienai,- nors ir labai jaudinausi, bet tuo pačiu ir nekantravau, nes dar su Arnu niekur nebuvome vieni išėję. 

-Galiu pasilikti, jei tau negerai,- susirūpinusi tariau, bet draugė numojo ranka.

-Nereikia, važiuokit, o aš kažkaip išgyvensiu. Vis tiek šiandien nepakilsiu iš lovos, tad tiek naudos iš manęs,- sumurmėjo, o aš pakilusi pabaigiau krautis daiktus į tašę.

-Tu tikra?

-Taip, varyk tik tais!

-Gerai, jei ką rašyk,- pasakiau ir draugei linktelėjusi išskubėjau pas Arną, kuris jau laukė prie mašinos. Greitai prisiartinau ir pabučiavau vaikiną, kuris švelniai apglėbęs prisitraukė arčiau.

-Pasiruošusi?

-Pasiruošusi.

*Arnas*

Laikau ją ir daugiau man niekas nebeegzistuoja. Tik ji ir aš. Visą savo gyvenimą buvau pasimetęs ir nesitikėjau iš gyvenimo kažko gero. Bet Andrėjos dėka, aš supratau, ko man iš tikrųjų trūko, o tai yra žmogaus, kuris mane suprastų ir priimtų su visais trūkumais. Tad dabar, šioje jaukioje kavinėje, apglėbęs savo mylimąją aš galėjau paleisti praeitį ir visas nuoskaudas. Lingavom pagal muziką ir aš nebenorėjau slėpti tai, ką jaučiau:

-Andrėja, aš tave myliu.

Tik pasakęs, supratau, kaip seniai mane tai slėgė, jog negalėjau ištarti to garsiai. Jei prireiks, aš pasiruošęs jai įrodyti, kad verta kovoti dėl meilės. Žinau, kad ji jaučia man tą patį, nes tai aiškiai atsispindi jos akyse, nors ir dar nedrįsta garsiai to ištarti.

-Aš taip tave myliu, kad net skauda,- kartojau, kad ji suvoktų, jog tai tiesa. Jos pilnos akys ašarų visiškai mane nuginklavo.

-O... Arnai... aš...

-Kai būsi tam pasiruošusi, tada ir atsakysi,- švelniai tariau ir nuvaliau ašarą jai nuo skruosto. Nenoriu jos spausti, kad ir kaip trokštu išgirsti atsaką į savo jausmus. Pajaučiau jos delną, kuris leidosi nuo kaklo prie krūtinės, kur plakė mano širdis. Jos tvirtas ir rimtas žvilgsnis pasakė viską.

-Arnai, man nereikia laiko, nes aš gerai žinau, ką tau jaučiu...- tyliai pradėjo, o aš sulaikiau kvėpavimą. -Aš ir tave myliu... Ir pirmą kartą aš suprantu, kad tai nėra tik tušti žodžiai, o tai tikra, ką tau jaučiu,-sušnabždėjo ir aš laimingas įsisiurbiau į jos lūpas ir dar niekada nebuvau toks užtikrintas dėl to, kad mums gali pavykti.