Kai tave sutikau (Baigta)

XXX

*Dominykas*

Stovykloje nesirodžiau visą dieną, nes tikėjausi, kad Mila aprims ir sutiks pasikalbėti. Pasielgiau, kaip gyvulys, bet ji žinojo, kad mus sies tik seksas, nieko daugiau. Aiškiai nubrėžiau ribas, kad man nereikia įsipareigojimų, o ji su tuo sutiko.

-Dominykai,- išgirdau balsą ir atsisukęs pamačiau, kaip gundančiai Viltė artinasi prie manęs. Nužvelgiau merginos kūną, kurį dengė tik keli gabalėliai medžiagos. Ji tikrai puikiai atrodė su maudymu. -Kur buvai pradingęs? - meiliai pasiteiravo ir arčiau priartėjo.

-Šiaip visur, pasidariau išeiginę,- tariau ir mergina nusijuokė tarsi pasakiau kokį pokštą. Viltė pradėjo sukti plaukų sruogą aplink pirštą, o aš bandžiau numalšinti susierzinimą. Nekenčiu, kai merginos kikena iš visko ką pasakau ar pradeda žaisti su plaukais. -Kur visi?- pasiteiravau, nes stovykla buvo beveik tuščia.

-Visi prie ežero.

-Aišku,- tariau ir patraukiau link vietos, kur dažniausiai vyksta maudynės. Viltė greitai prisiartino prie manęs ir bandė suspėti su mano dideliais žingsniais. -O kur Mila su Andrėja?- pasiteiravau tarp kitko.

-Tu nežinai?- sutrikusi paklausė, o aš susiraukiau.

-Ko nežinau?

-Jos išvažiavo,- atsakė ir nenuleido nuo manęs akių.

-Kur išvažiavo?- nesupratęs paklausiau.

-Namo, kur daugiau,- atsakė ir nusišypsojo. -Atrodo, jau nusibodo joms čia.

Likau pasimetęs ir sutrikęs.

-O kur mano brolis?- paklausiau, nes jo irgi nemačiau.

-Nežinau, gal namelyje...

Nieko nesakęs patraukiau link namelio. Jau buvau netoli, kai pamačiau Arną kraunant daiktus į mašiną, o šalia jo mamą.

-Arnai,- pašaukiau, o jis atsisuko piktas ir įveikęs kelis metrus užsimojo ir trenkė man į veidą.

-O Dieve... Arnai, Dominykai,- sušuko Elena ir prisiartino prie mūsų.

-Kas per velnias, Arnai?- nesupratęs nusivaliau kruviną nosį ir žiūrėjau į brolį.

-Kaip visada, galiu padėkoti, kad sugebi sugriauti visų gyvenimus,- suriaumojo.

-Apie ką čia kalbi?

-Apie tai, kad Andrėja nenori su manimi daugiau bendrauti,- suriko atsisukęs. -Sušikai viską, kaip visada. Mila gera ir švelni mergina, bet tu vis tiek nusprendei su ja pažaisti, nors ir prašiau daugiau taip nesielgti. Andrėja dar nevisai manimi pasitiki, tad nežino, kad nesu toks menkysta, kaip tu, todėl užbaigė viską,- toliau rėkė, o aš tik klausiausi, nes nusipelniau kiekvieno žodžio. -Nors esi mano brolis, bet jau man viskas nusibodo ir daugiau nieko nenoriu apie tave girdėti,- nusivylęs pažvelgė į mane ir atsisveikinęs su mama išvažiavo.

Sukritau ant kelių ir susiėmiau už galvos. Tiek širdyje, tiek galvoje buvo sumaištis. Kad ir kiek aš nesąmonių esu pridaręs, jis dar su manimi gyvenime nėra taip kalbėjęs. Vadinasi peržengiau ribą ir broliui jau nusibodo su manimi terliotis ir jis teisus, aš niekam tikęs.

-Sūnau...- priėjo Elena ir apkabino, o tada palūžau. Po tiek metų, pirmą kartą pravirkau motinos glėbyje ir ji leido man išlieti visą skausmą, kuris susikaupė per tiek laiko.