Kai tave sutikau (Baigta)

III

* Dominykas *

Tik po kurio laiko sugebėjau išeiti iš kambario, kad galėčiau apsidairyti, kol nesutemo. Neskubėdamas broviausi per žoles ir džiaugiausi, kad susiprotėjau nusipirkti botus, kurie buvo man iki kelių. Ilgai eiti nereikėjo ir pasiekiau ežerą, kuris buvo beprotiško grožio.  Išlindau prie pat kranto, o tolėliau matėsi statūs skardžiai, o tada įvyko tai...

Kažkoks žmogus krito nuo skardžio ir staigiu smūgiu bloškėsi į vandenį. Nuskubėjau arčiau pamatyti, kaip iškils, bet laikas ėjo ir niekas neišniro. Nieko negalvodamas iš karto šokau į vandenį ir plaukiau iki tos vietos, kur buvo kritimo smūgis.

Panirau, kad kažką galėčiau užmatyti, tačiau niekur nieko nesimatė. Išnirau įkvėpti oro ir vėl panėriau gilyn, o tada pamačiau ją. Mergina buvo užsimerkusi ir skendo. Sukaupęs visas jėgas nėriau giliau ir sugrėbiau už merginos suknelės. Tvirtai apglėbęs plaukiau į paviršių, nors nebuvo lengva per apsunkusius nuo vandens drabužius, kurie mus tempė gilyn į dugną, tačiau man pavyko išplaukti.

Plaukdamas link kranto jaučiau, kaip jėgos senka, o mergina neatsigauna. Sudribome ant smėlio ir atverčiau merginą ant nugaros ir pasilenkiau paklausyti ar mergina kvėpuoja ir nedelsiant pradėjau dirbtinį kvėpavimą.

Po kelių įkvėpimų mergina pradėjo kosėti. Padėjau pavirsti ant šono, kad išspjautu vandenį, o aš lengviau atsikvėpiau, kad viskas baigėsi laimingai. Tik po kelių minučių prabilau, daviau laiko merginai susivokti.

-Kaip jautiesi?- pasiteiravau, kai ji pasižiūrėjo į mane. Dar niekada nesu sutikęs merginos su tokiomis šviesiai mėlynomis akimis, kurių atspalvis, kaip vandenyno, toks melsvumas atima žadą.

-Geriau, aš nesuprantu, kas įvyko...

-Ar bandei nusižudyti?- tiesiai šviesiai paklausiau, nes sveiko proto žmogus nešoktų nuo tokio stataus skardžio.

-Ką? Žinoma, kad ne. Aš buvau per arti krašto ir nesuprantu, kaip tai įvyko,- atsakė ir atsisėdo, bet vengė mano žvilgsnio. Nuojauta sako, kad mergina ne visai tiesą sako.

-Tu irgi iš "Dakotos" stovyklos?

-Taip.

-Manau, jau mums laikas grįžti, kol kas nepasigedo mūsų,- pasakiau ir atsistojau, mergina linktelėjo ir padėjau jai atsistoti.

-Ačiū tau už viską,- suėmė mane už rankos ir privertė pažvelgti į jos žydras akis. Ji atrodė tokia mažutė ir smulkutė, bet labai liūdna. -Kuo vardu būsi?

-Dominykas.

-Andrėja,- atsakė ir bandė nusišypsoti, bet matėsi, jog dar vis sukrėsta, nors ir bando apsimesti stipri.

-Padariau viską, ką būtų padaręs bet kas, gerai, kad viskas baigėsi laimingai,- atsakiau ir pasitraukiau nuo merginos. -Metas eiti,- tariau ir nieko nelaukęs patraukiau keliu, kuriuo atėjau, girdėjau, kaip mergina iš paskos seka, bet daugiau mes nesikalbėjome ir taip jautėsi nesmagi atmosfera.

-Dominykai,- kreipėsi į mane Andrėja, kai jau buvome prie pat stovyklos, atsisukau į merginą. -Norėčiau, kad apie tai niekam nepasakotum, tegu lieka tarp mūsų dviejų, kas šiandien čia įvyko.

-Kaip nori, man nėra reikalo pasakoti, nebent tau reikia specialistų pagalbos,- tariau ir pastebėjau, kaip mergina įsižeidžia po mano žodžių.

-Aš nebandžiau nusižudyti,- sušuko ir prisiartino prie manęs.

-Jei jau taip sakai,- numykiau, kas dar labiau suerzino merginą.

-Paklausyk manęs, tu nieko apie mane nežinai ir neturi teisės smerkti, todėl būk malonus ir pamiršk, kad išvis šiandien susitikome,- pasakė ir laukė, kol aš kažką atsakysiu, bet jau ir taip supratau, kad su šią užsispyrėlę beviltiška ginčytis, todėl tik linktelėjau ir kiekvienas patraukėme skirtingais keliais.