Kai tave sutikau (Baigta)

II

* Dominykas *

Stovyklos nameliai atrodė skurdžiai, aplink visur mėtėsi nulūžusios šakos, kai kur net nematyti praėjimo pro seniai nepjauta žolę. Viskas atrodė taip apleista ir kažkaip sunku patikėti, kad čia kažkas gali vežti savo vaikus. Aišku, mes tam ir renkamės, kad sutvarkytume ir padarytume bent jau kažkiek jaukesnę stovyklą. Ir kokį šūdą aš čia malu, nei man patinka gamta, nei kada aš bandžiau stovyklauti. Tik per Arną atsidūriau tokioje padėtyje ir prisiekiu atsiims, kai pats atvyks.

Garsiai atsidusau ir neskubėjau važiuoti link pagrindinio pastato, bent jau tikėjausi, kad tai tas. Keliukas toks duobėtas, kad tik ir kračiausi nuo vienos pusės iki kitos, muzika irgi kažkuriuo metu užtilo, todėl žvilgtelėjęs į telefoną pastebėjau, kad čia ir ryšio beveik nėra.

-Tikras smagumėlis,- sumurmėjau ir prisiparkavau prie gerokai senos audi mašinos. Neskubėjau išlipti, nes dar svarsčiau apsisukti ir grįžti į civilizaciją. Tačiau buvau pažadėjęs bent jau pabandyti, o aš žodžio visada laikausi.

-Dominykai, kaip malonu, kad atvykai,- džiaugsmingai sušuko Elena ir prisiartino prie manęs apkabinti, bet aš atsitraukiau ir neprisileidau šios moters, kuri išbėgo iš pastato ir atskubėjo manęs pasitikti.

-Deja, bet negaliu to paties pasakyti,- atsakiau ir nužvelgiau moterį, kuri turėtų skaitytis mano motina. Kad ir kaip norėčiau jai kažką jausti, bet ji tik svetima moteris, kuri man suteikė tik gyvybę ir nieko daugiau.

-Pamatysi tau čia patiks,- optimistiškai bandė mane nuteikti, o aš tik nužvelgiau skeptiškai.

-Sunku tuo patikėti atsižvelgiant, kokios būklės ši stovykla,- tariau ir sekiau moterį, kuri vedėsi į savo kabinetą, kuriama buvo pilna apdovanojimų už įvairiausius konkursus ir kaipgi be gausybės nuotraukų.  Peržvelgiau nuotraukas, kad kuo mažiau tektų bendrauti su motina. Visose ji buvo tokia laiminga, kad net pyktis sukilo, jog ji iškeitė mudu su broliu į šią stovyklą. Ji tik veidmainė ir apsimeta tuo, kuo nėra, nes šilta ir mylinti moteris nepaliktų savo vaikų senai motinai, kad galėtų pasidžiaugti gyvenimu po nesėkmingos santuokos.

-Reikia šiek tiek pasitvarkyti ir pamatysi, koks grožis atsiskleis. Gal kažko nori atsigerti: kavos, arbatos?- pasiteiravo, o aš tik papurčiau galvą.

-Nieko nenoriu, gal geriau parodyk, kur mano namelis, nes esu pavargęs po ilgos kelionės.

-Žinoma ir pati turėjau susiprasti,- tarė ir supratingai nužvelgė, o aš tik abejingai žvelgiau į ją. Pagaliau susipratusi pajudėjo iš savo vietos ir patraukėme link namelio, kur turėčiau gyventi su kitais savanoriais, kurie padės organizuoti visą stovyklos veiklą. Elena neužsičiaupdama pasakojo, kur kas yra ir ką žada dar pakeisti ir kas sudarys komandą. -Pamatysi tau jie labai patiks, jau ne pirmi metai dirbu su keliais jaunuoliais, kurie tikrai draugiški ir šilti žmonės. Čia vyksta...-toliau tęsė, o aš jau nesiklausiau, nes mane ištiko šokas, nes tų namelių vidus ne ką geresnis už išorės. Kambarys toks mažas ir taip prigrūstas, kad net nėra vietos normaliai praeiti. Kuo toliau, tuo labiau norėjau dingti iš šios vietos.

-Kada sakei atvyks tavo brolis?

-Nesakiau,- sumurmėjau. -Turėtų rytoj atvykti.

-Arnas praeitais metais labai padėjo, taip džiaugiuosi, kad mano abu sūnus šiais metais bus su manimi,- pasakė ir prisiartino prie manęs. Žvelgiau į šią moterį ir bandžiau suvokti ar jai viskas gerai su galva, nes po tiek metų vėl prisiminė, kad turi vaikus, kurie jau užaugę ir pravers atliekant visus šiuos darbus. Nereikėjo man lažintis su broliu, nes tik per jį turėsiu tverti visas šitas nesąmones. -Įsikurk ir pailsėk, o vakare susitinkam valgykloje, supažindinsiu su kitais,- palietė moteris mano ranką, o aš norėjau iš karto nusipurtyti, bet kažkas sulaikė. -Sūnau, iš tikrųjų esu labai laiminga, kad atvykai,- tarė ir švelniai nusišypsojo, o aš kaip užburtas negalėjau nei pajudėti, nei prabilti.

-Jei norėsi išsimaudyti čia netoli yra ežeras, bet būk atsargus leisdamasis, nes kai kuriuose vietose labai statu,- pasakė ir paliko mane ramybėje. Ranka persibraukiau plaukus ir eidamas link krepšio užkliuvau už lovos kampo ir dar susitrenkiau kojos pirštus. Sustaugęs sukritau ant lovos ir susiėmiau už kojos. Kuo toliau, tuo smagiau darosi ir išsitiesiau ant lovos.