Kai tave sutikau (Baigta)

XXXIII

*Andrėja*

Skambino Elena, bet aš dar nebuvau pasiruošusi kalbėti. Žinau, kad su Arnu pasielgiau labai negražiai, bet geriau baigti viską dabar nei vėliau jį kaltinti, kad negaliu visiškai pasitikėti. Mano telefonas suskambo antrą kartą, bet vis tiek neatsiliepiau, aš neturiu, ką jiems pasakyti. Apsidžiaugiau, kai nustojo skambėti, bet tada išgirdau kitame kambaryje skambant Milos telefoną. Praėjo kelios minutės ir Mila stovėjo mano kambaryje su tokia veido išraiška, kad supratau, jog įvyko kažkas blogo.

-Kas?

-Arnas...

Atsistojau ir sulaikiusi kvėpavimą laukiau, ką ji pasakys.

-Jis..

-Mila, sakyk greičiau,- sušukau ir draugė priartėjo.

-Arnas pateko į avariją,- ištarė, o aš sukritau ant lovos.

-Ar jis?

Mila tik papurtė galvą ir apkabino.

-Elena sakė, kad gyvas, bet sunkiai sužalotas.

Bandžiau įsisavinti ir susivokti. Akyse kaupėsi ašaros ir pažvelgiau į draugę:

-Aš turiu jį pamatyti.

***

Atrodo važiavome amžinybę, kol pasiekėme ligoninę. Iššokau iš mašinos dar Milai nespėjus normaliai pastatyti.

-Arnas Vaitkus,- uždususi sušukau, kai pribėgau prie seselės stalo. O ji sutrikusi pažvelgė į mane ir patikrinusi kompiuteryje pasakė palatą, kurioje guli. Nuskubėjau į antrą aukštą ir iš karto pamačiau Eleną bei Dominyką.

-Elena,- sušukau ir abu atsisuko. Nuskubėjau į moters glėbį ir stipriai apsikabinau. -Kaip jis?- atsitraukusi paklausiau ir pamačiau, kokia yra pavargusi ir sugniuždyta.

-Jam geriau, bet dar neleidžia aplankyti,- tyliai atsakė, o aš ją vėl apkabinau. Pažvelgiau į Dominyką, kuris irgi atrodė prastai, bet staiga pagyvėjo ir atsisukusi pamačiau to priežastį. Mila atskubėjo prie mūsų ir mes su Elena stebėjome, kaip jiedu puola vienas į kito glėbį.

Pralaukėme porą valandų, kai iš palatos pagaliau išėjo gydytojas, kuris mus nuramino ir leido pamatyti Arną.

-Galėsit užeiti po kelių minučių, tik po vieną,- atsakė ir atsiprašęs nuskubėjo, o mes laimingi susižvalgėme ir apsikabinome. Pirma ėjo Elena, vėliau aš ir  bijojau, kad Arnas gali nenorėti manęs matyti. Aš jį įskaudinau, nes maniau, kad jam bus geriau rasti normalią merginą, kuri nėra tokia žlugusi ir nestabili. Bet kai vos jo nepraradau, supratau, jog aš negaliu taip jo lengvai paleisti. Aš myliu jį ir negaliu be jo gyventi. Reikės laiko, kad juo pasitikėčiau ir tikėčiau, kad būsiu laiminga.

-Kaip tai įvyko?- išgirdau Milą klausiant Dominyko. Pažvelgiau į abu ir džiaugiausi dėl jų, kad ir kaip pykau ant Dominyko, kad jis nevertino mano draugės, bet žvelgiant į jį dabar, mačiau, koks yra sublogęs ir nelaimingas. Tiek Mila, tiek Dominykas kankinosi šias dienas ir tikiuosi, jog Dominykui užteks proto jos nepaleisti. Kad nurimčiau dėl draugės užteko pamatyti, kaip Dominykas į ją žvelgia ir glaudžia prie savęs.

-Per kažkokį girtuoklį, kuris nesugebėjo suvaldyti mašinos ir rėžėsi į Arną,- perpykusiu balsu tarė ir mačiau kaip bando susivaldyti. Mila raminančiai glostė jam nugarą ir apkabino. Tada atsistojau ir palikau juos, nes atėjo metas pažiūrėti mylimajam į akis ir prašyti atleidimo...