Kai tave sutikau (Baigta)

XVII

*Andrėja*

Pramerkiau akis ir tada jį pajaučiau. Arnas pasiliko per naktį ir nebuvau tikra ar turėčiau išsigąsti ar džiaugtis, kad jis manęs neatstūmė. Atsisukau ir nurimau, nes vaikinas dar miegojo, todėl galėjau pasigrožėti vaizdu, nes Arnas tikrai labai gražus vaikinas. Ypač, jo akys, tos nuostabios žalios akys, kurios neskubėdamos prasivėrė ir sutiko manąsias. Vaikinas nusišypsojo ir ištiesęs ranką paglostė mano skruostą.

-Dar nesu matęs tokių gražių mėlynų akių, kurios taip vis mane užburia,- ištarė ir toliau švelniai žvelgė. -Iš ko paveldėjai?- pasiteiravo nenuleisdamas akių ir švelniai pirštais braukė per mano veido bruožus.

-Iš tėčio,- užkimusiu balsu ištariau ir susigėdau, nes turbūt atrodžiau ne kaip po vakar tiek verkimo. Nuo jo prisilietimų mano širdis pradėjo plakti greičiau, o kvėpavimas labiau pagilėjo. Arnas ramiomis akimis tyrinėjo mano veidą ir abu mėgavomės vienas kito draugija.

-Kaip jautiesi?

Užsimerkiau ir atsitraukiau nuo vaikino.

-Arnai, man viskas gerai ir tikrai suprasiu, kodėl nenorėsi daugiau su manimi bendrauti,- ištariau ir nežiūrėdama atsisėdau.

-Jau maniau, mes išsiaiškinome, kad manęs taip lengvai neatsikratysi,- tarė ir atsuko mano veidą į save. - Andrėja, tu man patinki, net labai ir niekaip negaliu nustoti apie tave galvoti,- tęsė ir mano krūtinę užliejo šiluma. Pažvelgiau į šias žalias akis ir tą akimirką aš patikėjau juo.

Todėl nieko negalvodama pasilenkiau ir pabučiavau vaikiną, kuris nei sekundei ne su dvejojo. Jis švelniai prisitraukė mane prie savęs ir bučiavo taip, kad man daugiau nekilo jokių klausimų dėl jo jausmų man.

-Po vakar, daugiau niekur nenorėčiau būti, tik čia su tavimi,- tyliai ištariau, kai atsitraukėme ir nedrąsiai žvilgtelėjau į vaikiną, kuris negalėjo nustoti šypsotis.

-Džiaugiuosi, kad pradedi manimi pasitikėti. Žinau, kad dabar tau ypač sunkus metus ir esi pasimetusi, bet kad ir ką nuspręstum aš visada būsiu šalia, - švelniai tarė ir aš pajaučiau, kaip pradeda kauptis ašaros.

- Tik tavo dėka aš ir vėl pradedu jaustis saugi ir turiu jėgų toliau kovoti,- tęsiau ir apglėbiau rankomis vaikino kaklą ir jis švelniai prisitraukė mane prie savęs. Jis atrodė patenkintas ir laimingas. - Tad, taip Arnai, aš ir negaliu nustoti apie tave galvoti,- pabaigiau ir vaikinas išsišiepęs pasilenkė ir sujungė mūsų lūpas.

Nuo tos akimirkos, kai jį sutikau, mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Nuo pirmos dienos, kai mūsų žvilgsniai susitiko tarp mūsų užsimezgė ryšys. Toks stiprus ryšys, kad ir kur būčiau visada jį galėjau jausti. Neneigsiu, bijau ateities ir nežinau ar man iš tikrųjų užteks jėgų išlaikyti jį šalia.