Kai tave sutikau (Baigta)

VII

* Andrėja *

Šiandien prabudau anksti ir pirma mintis buvo dušas. Todėl neskubėdama mėgavausi vandens vėsumu ir bandžiau surikiuoti mintis. Vakar Arnas mane labai išgąsdino, nes nesitikėjau, kad kažkas tokiu metu gali būti prie ežero. O aš ir vėl leidau sau palūžti ir prisiminti tai, ką jau bandau užmiršti kelis mėnesius. Kodėl jam buvo būtina sutrukdyti mane ir pamatyti tokią. Turbūt abu broliai iš manęs smagiai kvatojasi ir apkalba, kad aš kažkokia nesveika. Garsiai atsidusau ir išjungiau vandenį. Neskubėdama apsirengiau ir priėjau prie veidrodžio. Man taip buvo sunku žiūrėti į savo veidą, kad tik nuleidau akis ir susiradau šukas. Neskubėdama šukavausi plaukus ir žiūrėjau visur tik ne į veidrodį, nes negaliu matyti savęs tokios.

Kadaise buvau laiminga, nes turėjau viską apie ką tik galėjau pasvajoti. Bet vienas vakaras apvertė visą mūsų šeimos gyvenimą.

-Labas rytas,- išgirdau balsą sau už nugaros, krūptelėjusi pažvelgiau į veidrodį. Akimirksniu išsigandau, nes pamačiau jo veidą, bet tada išryškėjo žalios akys.

-Labas,- atsakiau ir nuleidau akis, nes Arnas taip įdėmiai į mane žvelgė. Vaikinas prisiartino prie šalimais esančios kriauklės ir susidėjęs vonios reikmenis atsisuko į mane. Vengdama jo žvilgsnio, pabaigiau šukuotis plaukus, pasiėmiau dantų pastos, šepetuką ir pradėjau valytis dantis. Visą tą laiką, vaikinas nuo manęs nenuleido žvilgsnio, kuris mane vertė jaustis nejaukiai.

-Tau viskas gerai?- paklausė, kaip išsiskalavau burną ir pakėliau į jį akis. Nors bandžiau įžvelgti jo veidę kažką panašaus, kaip pasibjaurėjimą, gailestį, smerkimą, tačiau mačiau tik nuoširdų susirūpinimą.

-Taip, man viskas gerai,- žvelgdama į jį atsakiau. -Atleisk už vakar,- tęsiau, o vaikinas tik linktelėjo, tačiau nenuleido savo žvilgsnio, todėl tik šyptelėjau ir susirinkau savo daiktus.

-Andrėja, kad ir kas tave graužia, neturėtum visko laikyti savyje,- išgirdau jį sakant, kai buvau prie durų. Man visi kartoja, kad aš kaip atversta knyga, nemoku paslėpti savo jausmų, todėl neišdrįsau atsisukti. -Kad ir kaip kaltini save, visada gali rasti kelią iš tamsos,- pabaigė vaikinas ir aš žvilgtelėjau į jį ir akimirkai mūsų žvilgsniai susitiko.

-Sveikučiai!- sušuko Viltė ir įsiveržė į kambarį, o aš greitai pasišalinau.

Parėjau į kambarį, kaip per miglą. Tiek rankos, tiek kojos drebėjo, o ką jau kalbėti, koks chaosas vyko mano galvoje. Apsidžiaugiau, kad Mila dar miega, todėl tyliai, bet greitai apsirengiau ir išbėgau, kuo toliau nuo visų.

Šiandien tokia nuostabi diena, kad gaila, jog prasidėjo nuo skaudžių prisiminimų. Bet jau toks mano gyvenimas, nes kad ir kaip norėčiau, negalėčiau pakeisti to, kas įvyko. Todėl šią kaltę nešiosiu visą likusį gyvenimą.

Eidama basa, jaučiau smėlio šilumą, nes dar gana ankstus metas, todėl dar nespėjo taip įšilti nuo saulės kaitros. Žvelgdama visur, kur tik akys užmato, negalėjau atsidžiaugti, kad man pavyko viską palikti ir atvykti čia, kur taip ramu. Aišku, kai sugužės vaikai, nebeliks tos tylos, kuri mane taip džiugina. Atrodo, kad viskas užtilo, nebeliko galvoje to pikto balso, kuris nurodinėja ir sako, jog tai aš kalta dėl visko ir neturėčiau būti tarp gyvųjų. Gal tai ir tiesa, gal tai aš turėjau mirti, o ne tas žmogelis, kuris niekam gyvenime nėra nieko blogo padaręs. Jis buvo toks malonus, linksmas, draugiškas ir bene svarbiausia, kad taip mylėjo visus, jog savęs nežiūrėjo.

Tik po kelių gerų valandų, sugebėjau grįžti atgal. Atvykau čia padėti, todėl negalėjau kiekvieną kartą, kam nors užklausus ar pasakius, kas mane sukrėstų pabėgti kelioms valandoms. Visi tik ir manys, kad esu tinginė ir ko išvis čia atvykau, jei nenoriu padėti. Todėl, kaip ir sakiau, turiu likti nepastebima, kad kuo mažiau žmonės gilintųsi į mane ir man nereiktų meluoti.

Vis artėdama prie pagrindinio pastato, atkreipiau dėmesį, kad visi jau dirba, todėl tik paspartinau žingsnį. Tačiau neprasprūdo jo žvilgsnis, kuris aiškiai susidomėjo iš kur aš čia grįžinėju. Tas vaikinas mane keistai veikė, nes negalėjau jo suprasti. Atrodo nori padėti ir jam neramu, bet kodėl jis gali norėti padėti nepažįstamai merginai? Ko šis tamsiaplaukis siekia ir ar jis tai daro iš tikrųjų, nes nori padėti ar tik siekia pasišaipyti? Nuo Arno žvilgsnio nepabūgau ir jį atlaikiau, bet man tai ne į naudą, nes vaikiną kaip tik labiau kurstau, o tai man  tikrai pridarys problemų, nes kur tik vaikinai ten vien bėdos.