Kai tave sutikau (Baigta)

XI

*Arnas*

Ji ir vėl čia. Net pats nepajutau, kaip to laukiau ir tikėjausi vėl ją pamatyti, bent jau iš toli. Kiekvieną kartą, mane ji užburia savo ramybę ir tvirtybę. Ji daug patyrė, todėl yra kur kas rimtesnė už visas mano sutiktas, jos amžiaus merginas.

-Žinau, kad esi čia,- išgirdau merginos balsą ir krūptelėjau. Mūsų žvilgsniai susitiko, kai ji atsisuko ir pažvelgė, kur dažniausiai tyliai stoviu ir stebiu. Kad ir kaip šiurpiai tai turėtų atrodyti.

-Aš...

-Jei jau atėjai, tai gali ir prisėsti šalia, aš nesikandžioju,- ištarė mergina ir nusuko žvilgsnį į saulėlydį. Nors ir sutrikęs, bet prisiartinau prie merginos ir prisėdau šalia. Nė vienas nenorėjome pradėti bereikšmio pokalbio, todėl tyliai, kurį laiką abu ir sėdėjome, o tas pasirodė kur kas geriau už bet kokį pokalbį.

-Kodėl vis nenurimsti?- po kelių minučių pasiteiravo manęs, o aš ir toliau žiūrėjau į tolį, nors ir jaučiau jos žvilgsnį.

-Po pirmojo mūsų susitikimo, tiesiog negaliu tavęs išmesti iš galvos,- tiesiai šviesiai atsakiau, nes nemačiau esmės neigti, kad man ji nepatinka. -Tuo labiau matau, kaip kenti,- pridūriau ir pažvelgiau į merginą, kuri atlaikė mano žvilgsnį. -Andrėja, noriu tave pažinti ir padėti.

O ji tik nusijuokė ir purtydama galvą nusuko žvilgsnį:

-Tu pats nesupranti, ką šneki. Patikėk, tu nenori manęs pažinti.

-Kodėl netiki, kad tavimi kažkas gali susižavėti,- susierzinęs ištariau, kaip ji nesupranta, kokia yra gera, švelni ir nuostabi mergina. -Esi graži, protinga, linksma ir taip rūpiniesi kitais, kad tikrai neįmanoma tavimi nesižavėti.

-Hmm... Patikėk manimi, geriau palik viską ramybėje. Aš čia neatvykau kažko susirasti ir man to tikrai nereikia,- abejingai ištarė ir nužvelgė mane. -Manai mane kažkiek pažinęs, bet tu labai klysti, geriau nesigriauk gyvenimo ir atstok,- pabaigė ir atsistojo, o aš likau sutrikęs.

-Kodėl?- sušukau ir pakilau ant kojų. -Jau kas, kas, tai mano gyvenimo tikrai nesugriausi, nes aš pats nieko neturiu, bet tu?- pagriebiau merginos ranką ir atsukau į save. -Bet tu turi, ką prarasti ir kodėl, po velnių bandei nusižudyti?- toliau šaukiau ant merginos, kurios niekaip negalėjau suprasti.

-Iš kur tu...

Išpūtusi akis žvelgė į mane, o tada pastebėjau, kaip persikreipė merginos veidas iš pykčio ir visaip bandė mane nustumti nuo savęs.

-Eik velniop tu ir tas tavo sumautas brolis!- suriko ir pradėjo trankyti man į krūtinę su savo laisva ranka. O aš tik apglėbiau merginą, kuri visaip stengėsi man trenkti ar įspirti, bet tvirtai laikiau apglėbęs, kol mergina aprimo ir pravirko. Stipriau apglėbiau ir visą laiką pralaikiau, kol mergina liejo ašaras, o mano marškinėliai šlapo. Po minutės prabilo:

-Niekada nebūčiau išdrįsusi sau pakenkti.

Šiek tiek atsitraukiau, kad galėčiau matyti merginos veidą. O ji pakėlusi savo nuverktas žydras akis į mane.

-Nebūčiau to padariusi,- tyliai pakartojo ir tą akimirką aš ją patikėjau.

-Tikiu tavimi, bet kitą kartą neik viena prie skardžio,- taip pat tyliai ištariau ir švelniai nubraukiau merginos ašarą. -Gerai?

-Gerai,- atsakė ir aš ją apglėbiau, o ji nesipriešino. Švelniai glosčiau jos tamsius plaukus ir traukiau jos kvapą į save. Ji taip skaniai kvepėjo, kad man net kraujas užvirė nuo gana nepodorių minčių, kurios atsirado tikrai ne laiku. Bet aš vyras, o kai šalia manęs graži moteris, kitaip jaustis negaliu.

-Jei tik nori aš visada galiu išklausyti,- tariau, kai mergina aprimo ir jau tolygiai kvėpavo. Andrėja įrėmė man į krūtinę rankas ir aš atsitraukiau.

-Arnai,- rimtu, bet švelniu balsu kreipėsi į mane. -Pamiršk viską ir gyvenk savo gyvenimą, tau tikrai nereikia užsikrauti galvos skausmo, o patikėk manimi toks tikrai bus, jei ir toliau kišiesi į ne savo reikalus,- tarė ir atsitraukė nuo manęs, nors norėjau ginčytis, bet supratau, kad ji per daug užsispyrusi ir nieko nelaimėsiu jei ir toliau tuščiai kalbėsiu. Čia reikia, kur kas daugiau pastangų įdėti, jei noriu, kad ji manimi pasitikėtų.

Ji nieko nelaukusi ir įsitikinusi, kad įtikino mane ją palikti ramybėje, patraukė link stovyklos, o aš dar pabuvau valandžiukę, kad galėčiau susidėlioti mintis. Kas svarbiausia, jog ji nebandė nusižudyti, todėl dar yra vilties, kad dar ne viskas prarasta.