Kai tave sutikau (Baigta)

XXII

*Mila*

-Kokiu dar berniuku?- sumurmėjau ir pažvelgiau į moterį, kuri jau buvo gerokai nutolusi. Kodėl aš turėčiau pasirūpinti Dominyku? Nes visi gerai žino, kad Arnas yra neabejingas Andrėjai. Ši moteris yra tikra mįslė.

Per tiek metų, kiek čia lankausi, pirmą kartą išgirdau jos istoriją. Aišku, buvau girdėjusi gandus ir spėliones, bet niekas nežinojo tikrosios istorijos. Ir niekada nebūčiau pasakiusi, kad ši nuostabi moteris galėtų taip pasielgti. Nuo tada, kai pradėjau čia važinėti, pasiklioviau moterimi, kuri visada buvo tokia gera ir supratinga.

O kas mane labiausiai erzindavo tai, kad kiekvieną kartą būdama, jos kabinete, matydavau nuotrauką, kurioje buvo du labai gražūs berniukai, kuriuos ji meiliai glaudė prie savęs. Ir aš beprotiškai pavydėdavau, nes maniau, kad jie turi tai apie ką aš visada svajojau ir troškau turėti. O dabar pasirodo, ji ne tokia nuostabi, kokia maniau esanti.

Bet ar galiu ją teisti? Juk pati negaliu įsivaizduoti, kaip reiktų susitvarkyti su vaikais, kai pats dar esi paauglys. Bet vieną dalyką gerai žinau, kad ir kokio amžiaus būčiau mama, niekada nepalikčiau savo vaikų. Tačiau visi esame skirtingi, o Elena jau ir taip seniai stengiasi ištaisyti savo klaidas. Už tai, ką ji padarė dėl manęs, aš būsiu jai visą gyvenimą skolinga ir dėkinga. Kaip ir pusę čia esančių vaikų, nes tik dėl jos ši stovykla tapo tokia ypatinga.

Todėl, kai įėjau į valgyklą, neskubėjau prie maisto, o nuėjau tiesiai prie jos. Elenos akyse mačiau baimę ir ašaras, nes ji laukė mano nuosprendžio. Aš jai nusišypsojau ir ištiesiau rankas ir jos akyse suspindo suvokimas.

-O Mila, mano brangioji,- pagriebė už rankų ir įsitraukė į savo šiltą glėbį.

-Elena, aš džiaugiuosi, kad laikai mane dukra, nes aš taip tave myliu ir niekaip nebūčiau be tavęs išgyvenusi...- ištariau ir pajaučiau, kaip Elena pravirko ir tvirčiau mane prisiglaudė. -...todėl kad ir kas nutiktų, aš visada būsiu su tavimi,- pro ašaras tariau ir tada pajaučiau, kaip sušylu iš vidaus.  Ne aš turėčiau ją teisti, o tie su kuriais ji taip pasielgė.

-Aukseli, tu mano,- atsitraukusi pažvelgė į mane ir nuvalė ašaras nuo skruostų. -Aš ir visada su tavimi būsiu,- mes abi žvelgėme vieną į kitą ir šypsojomės.

-Mam, viskas gerai?- pasiteiravo Arnas, kuris susirūpinęs žvelgė į mus, kaip beje, ir Dominykas. Ir jam niekaip nepavyko išlaikyti abejingo veido.

-Geriau būti ir negali,- atsakė Elena ir vėl švelniai mane apglėbė. Aš pažvelgiau Dominykui į akis ir šyptelėjau. Vaikino veido raumenys atsipalaidavo ir linktelėjęs man nuėjo šalin, tuo pačiu nusitemdamas brolį. Jis suprato mano siunčiama žinutę. O visą kitą valandą, Elena manęs iš savo glėbio nepaleido ir mano širdis užsipildė meile. Aš myliu šią moterį ir to niekas neatims iš manęs.