Kai tave sutikau (Baigta)

XXXIV

*Arnas*

Jaučiausi sumautai, viską skaudėjo ir sunkiai ėjosi išlaikyti blaivų protą nuo suleistų vaistų. Po truputį pradėjo grįžti prisiminimai iš vakaro, kai įvyko avariją. Kai supratau, kad nieko negaliu padaryti ir neišvengiamai artėja kita mašina. Per tas kelias sekundes aš suvokiau, kad nenoriu mirti. Džiaugiuosi, kad išsisukau su nubrozdinamais ir keliais lūžusiais šonkauliais. Svarbu gyvas ir galiu judinti visas galūnes.

Kai mama išėjo tikėjausi lengviau atsikvėpti ir nusnausti. Bet tada įėjo ji ir visi mano miegai išsilakstė. Stebėjau jos nuverktą veidą ir nedrąsą prie manęs prisiartinti. Bet man buvo taip gera ją matyti, kad tik ištiesiau ranką ir Andrėja kūkčiodama iš karto atsirado mano glėbyje.

-Arnai,- kūkčiojo ir glaudėsi prie manęs, o aš džiaugiausi ją laikydamas. Kaip aš myliu šią merginą, per šias dienas turėjau laiko pagalvoti ir supratau, kad man vienodai, ką ji sako. Ji yra mano namai, kad ir kur vyks, aš vyksiu kartu. Nepaleisiu jos taip lengvai, ypač dabar, kai vos nežuvau.

-Kaip džiaugiuosi, kad tau viskas gerai,- išgirdau ją sakant ir pažvelgiau į mylimosios akis. Taip gera pasidarė, kai žinai, jog dėl tavęs nerimauja ir nuoširdžiai rūpinasi.

-Man viskas gerai,- atsakiau ir nuvaliau ašaras ir suėmiau už skruostų. -Aš myliu tave,- tariau ir mačiau, kaip jos akyse vėl kaupiasi ašaros ir nusišypso.

-Arnai, aš ir tave myliu,- ištarė ir man to užteko. Švelniai bučiavau ir glaudžiau prie savęs. -Atleisk man.

-Atleidžiu, bet daugiau niekada taip nesielk,- rimtai pasakiau, o mergina linktelėjo.

-Pažadu.

-O visą kitą nėra svarbu, kaip tik per šias dienas bandžiau susitarti dėl darbo Anglijoje, ten yra keletas mūsų kompanijos partnerių, tad nebus jokių problemų man ten persikelti,- tariau ir mačiau, kaip suspindo Andrėjos akys.

-Tikrai?

-Tikrai, tad mieloji, nebus tau taip lengva manimi atsikratyti,- juokais tariau, o ji rimta veido išraiška pažvelgė į mane.

-Aš ir nenoriu tavimi atsikratyti, tik turėsime neskubėti.

-Gerai, kaip tik tu nori. Svarbu, kad būtume kartu,- atsakiau švelniai bučiuodamas ir apkabinau. Dabar abu galėjome lengviau atsikvėpti.

***

Buvau užsnūdęs, o kai prabudau prie manęs sėdėjo Dominykas. Jis atrodė nekaip. Žvelgėme vienas į kitą ir nedrįsome prabilti. Aš pasiilgau brolio, bet jis peržengė ribą. Man jau nusibodo jo visos nesąmonės ir nuolatinei išsidirbinėjimai. Mes jau nemaži vaikai, o suaugę vyrai, kurie patys turime atsakyti už savo veiksmus.

-Kur Andrėja?- pasiteiravau, nes brolis neketino pirmas pradėti.

-Su mama ir Mila išėjo pavalgyti,- atsakė, o aš linktelėjau. Tarp mūsų jautėsi įtampą, o brolis ir toliau išliko užsispyręs, bet ir aš toks galiu būti. Kol galiausiai išgirdau atodūsį ir Dominykas pakilo. Žvilgtelėjau į jį, o tas nusisuko į langą.

-Aš atsiprašau, gerai?- išgirdau jį sakant, kai atsisuko ir mūsų žvilgsniai susidūrė. Laukiau, ką dar pasakys ir jis gerai suprato, kad tik atsiprašymo ne užteks.

-Man labai gaila, kad viskas taip susiklostė. Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti...

-Bet įskaudinai, Dominykai, čia buvo paskutinis lašas. Jau man įgriso visas tavo šūdas ir aš noriu ramiai gyventi, o ne nuolatos dėl tavęs pergyventi ar sulaukti skambučio iš tavo draugelių, policijos, kad ir vėl prisidirbai. Atėjo laikas suaugti,- tariau ir brolis linktelėjo.

-Žinau, aš tikrai pasistengsiu susiimti...

-Tada gerai,-tariau ir likusį laiką kiek pratylėjome, kiek bandėme išsklaidyti įtampą. Man reikės laiko, kad ir vėl galėčiau pakęsti savo brolį. 

Vėliau į palatą užėjo Mila, kurią buvo malonu matyti ir pasikalbėti. Ji daug papasakojo, ką jos nuveikė per visas šias dienas ir galėjau pasiruošti pokalbiui su Andrėja. Aš labai džiaugiausi, kad mylimoji susirado tokią nuostabią draugę ir broliui pasisekė, kad turi tokia stiprią ir tvirtą merginą.

-Jie išėjo?- paklausiau Andrėjos, o ji linktelėjo ir abu nusišypsojome. Tikiuosi brolelis sugebės ištaisyti visą šitą reikalą, kuris pats ir užvirė. Labai tikiuosi.