Kai tave sutikau (Baigta)

IX

* Mila *

-Kas per velniava!- suriko vaikinas ir pažvelgė į mane, o aš atsitraukiau žingsniu atgal.

-Aš labai atsiprašau, nemačiau tavęs,- sutrikusi pasakiau ir pasižiūrėjau į įsiutusi Dominyką, kurio marškiniai nusidažė rožine spalva. - Tu taip staiga atsidūrei prieš mane...- bandžiau aiškintis, tačiau jis praėjo sumurmėdamas:

-Nevark, princese.

O man net užvirė kraujas, nes aš netyčia į jį atsitrenkiau ir išpyliau dažus, o jis elgiasi kaip paskutinis asilas. Piktai sušukusi nuėjau atgal pas merginas.

***

Nors rytas ir nesmagiai prasidėjo, bet įsidienojus mano nuotaika pagerėjo ir pamiršau apie tą nemalonų įvykį. Per šias kelias dienas atlikome nemažai darbų, visi kambariai buvo gražiai sutvarkyti ir paruošti, o namelių išorė perdažyta, kur labiausiai reikėjo. Vaikinai pasirūpino, kad nesimėtytų rąstų ir kad gražiai žolė būtu nupjauta. Visai kitas vaizdas, todėl Elena po pietų mus visus paleido prie ežero atsigaivinti ir pailsėti.

-Kaip karšta,- sumurmėjo Viltė gulėdama šalia manęs. Viltė buvo tikra gražuolė ir dar labai jauna, todėl labai traukė visų akį, ypač Adomo ir Povilo, nes dvyniai buvo uždaresni ir mažai bendravo su kitais. Ir nenuostabu kodėl, nes Dominykas tikras pasipūtėlis ir visada vaikšto piktas. O Arnas dar blogesnis už brolį, nes puikiai mokėjo visais manipuliuoti, atrodė toks žavingas ir linksmas vaikinas, kad mane nuo tokių tik vemti verčia.

-Visiškai sutinku,- atsakiau ir pažvelgiau į merginą, kuri mėgavosi ne saulės šilumą, bet žvelgė į vaikinus, kurie nuo lieptelio šokinėjo į ežerą. Tai jau tikrai darosi karšta, nes vaikiniai buvo tik su šortais. Visos merginos, kaip užburtos žvelgė į vaikinus, net Andrėja pakėlė galvą pasižiūrėti į ką mes čia taip žiūrime.

Povilas buvo vyriausias, sakyčiau netoli trisdešimties. Jie kartu su Elena vadovauja ir rūpinasi stovykla. O Adomas buvo panašaus amžiaus, kaip mes visi, tačiau išsiskyrė tuo, kad buvo iš visos vyriškos kompanijos nedrąsiausias ir toks liesas, kad galima suskaičiuoti kiekvieną jo šonkaulį. O dvyniai broliai, mažai kuo skyrėsi. Gerai nuaugę, aukšti, sportiški ir nepaneigsi velniškai simpatiški ir bėda ta, kad jie tai žino. Povilas pamatė, kad mes stebime ir kumštelėjęs vaikinams kažką pasakė ir jie visi atsisuko į mus.

-O šūdas,- sutrikusi sušuko Ugnė ir atsigulė, tačiau vienintelė taip padarė, nes mes trys ir toliau žiūrėjome, o aš pakėliau ranką ir pamojavau. Net iš čia galėjau žinoti, kad Dominykas pavartė akis, nes tas vaikinas nuolatos tai tik ir daro.

-Merginos prisijunkit!- sušuko Povilas ir mojavo, kad ateitume. Pažvelgiau į merginas, Ugnė ir Viltė tik papurtė galvas, o Andrėja, kaip ne keista sutiko eiti kartu. Va čia tai buvau lengvai nustebusi. Kitiems nelabai rūpėjo ar mes prisijungsime, tik vienas Povilas pasitiko mus:

-Kokios gražios būtybės nusprendė prie mūsų prisijungti, tikra garbė,- meilikavo ir apglėbęs mus abi nužvelgė. O mes tik nusijuokėme ir išgirdome Dominyką:

-Nemalk šūdo, Povilai.

-Nepavydėk, tigriuk ir tau būtinai skirsiu laiko,- toliau suokė Povilas, o mes lūžome nuo šio vaikino. Povilas turėjo kažką tokio, kas jį darė žavingu ir įdomiu žmogumi. Taip pat neprasprūdo pro akis, kaip Arnas žvelgė į Andrėją, o tai mane gerokai sutrikdė, nesitikėjau, kad vaikinui ji krito į akį. Dominykas tik pavartė akis ir nužvelgė mus abi su Andrėja ir dar taip akivaizdžiai, kad net aš pasijaučiau nejaukiai. Džiaugiausi savo kūnu, todėl pasielgiau taip pat kaip ir Domka. Pati nuo kojų iki akių nužiūrėjau iki kol mūsų žvilgsniai susidūrė. Šis vaikinas tikra bėda ir tuo galėjau įsitikinti, nes ne vieną kartą buvau jo įstumta į vandenį.

Keršydama bandžiau jį panardinti po vandeniu, nors ir akimirkai pavyko, tačiau nėra reikalo lyginti vaikino jėgos ir merginos. Išniręs jis taip sugebėjo mane įkalinti savo glėbyje, kad net negalėjau pajudėti. Įsikibau į vaikino pečius ir galėjau pajusti, kaip jo rankos įsitempusios laikė mano kūną ir save, kad nepaskęstume. Žvelgiau į šias žalias akis ir bandžiau suvokti, kas jame mane traukia.

Nebuvau nekalta ar nedrąsi mergina, o kai kažko užsimanau - visada gaunu. Todėl meiliai išsišiepiau ir apglėbiau rankomis vaikino kaklą, o kojomis jo liemenį.

-Ką tu darai?- paklausė ir nenuleido žvilgsnio nuo manęs. Aš tik šyptelėjau ir prisitraukiau vaikiną ir mūsų abiejų krūtinės rėmėsi vieną kitą, o jo kvėpavimą galėjau jausti ant kaklo.

-O kaip tau atrodo,- atsakiau ir pasukau galvą, kad galėčiau žvelgti tiesiai į jį. Iš arti jis buvo dar gražesnis, o tos žalios akys, kurios mane labiausiai vedė iš proto žvelgė grėsmingai. Švelniai perbraukiau nagu nuo jo skruosto iki lūpų. Galėjau matyti, kaip vaikino sujuda adomo obuolys ryjant seiles, kas buvo velniškai seksualu. Nežinau, kuris pirmas pajudėjome, o gal abudu iš karto, bet kaip pajaučiau jo lūpas, viskas išnyko. Aršiai bučiuodamas, jis kaitrino visą mano kūną. Dominykas taip gerai bučiavosi, kad atsitraukėme tik pritrūkus oro. Abu netolygiai kvėpuodami žvelgėme vienas į kitą.

-Ei vaikučiai, ką ten išdarinėjat,- sušuko Povilas nuo lieptelio, mes su Dominyku pažvelgėme į jį. -Laikas sugrįžti į stovyklą,- suriko jis mums. Aš staigiai atsitraukiau nuo vaikino ir sulaukiau sunkiai suprantamo žvilgsnio ir parplaukiau pas kitus. Buvome gerokai nutolę nei maniau, bet sukaupiau visas paskutines jėgas ir su Povilo pagalba užlipau ant lieptelio. Dominykas irgi neatsiliko ir sukrito šalia manęs, tačiau aš jį ignoravau ir atsistojau, tačiau vaikinas sugriebė mano ranką ir man teko pasižiūrėti į jį.

-Kad ir ką manai išdarinėjanti, neapsigauk princese, aš nesu geras ir visada pasinaudosiu proga, kai ant manęs lipa,- šiurkščiai ištarė ir pašokęs ant kojų atsistojo. O man eilinį kartą užvirė kraujas.

-Nustok mane vadinti princese!- taip pat piktai sušukau. -Kaip pats sakei ne tu vienintelis pasinaudoji progomis, nesu šventuolė ir manęs neįžeisi tokiais žodžiais,- atsakiau ir praėjau pro jį. -Beje mielasis, aš kai kažko užsigeidžiu visada gaunu,- atsisukusi tariau ir mirktelėjusi vaikinui pasišalinau, kol neįvyko kažkas daugiau dėl ko vėliau gailėčiausi.