Kai tave sutikau (Baigta)

XXXII

Dominykas

-Šiandien čia labai ramu,- išgirdau motinos balsą sau už nugaros, bet neatsisukau. Toliau žvelgiau į ežerą ir sėdėjau ant to paties lieptelio, kur buvo tiek visko išgyventa. Pastarąsias dienas tai mano nuolatinė vieta, o visą kitą apleidau, nes niekaip neišėjo susikaupti. Tiesiog viskas iš rankų krenta, o mintyse vien Mila. Mane tai gąsdina, nes aš jos pasiilgau. Man trūksta jos juoko, entuziazmo, bučinių ir mūsų pokalbių.

Milai galėdavau viską sakyti, ji mokėjo suprasti ir kas svarbiausia ji mane matė, mane tikrąjį. Ne tą, kuriuo dažniausiai apsimetu, bet tikrąjį, kuris sužeistas, vienišas ir nelaimingas.

-Jau per daug ramu,- atsakiau ir pajaučiau, kaip Elena prisėda prie manęs. Ji davė man laiko pačiam susivokti ir nespaudė.

-Apmažėjo vaikų, ne visi galėjau išlaukti paskutinio vakaro,- pradėjo ir žvelgė mane. -Kaip ir mano padėjėjų...- trumpam nutilo ir žvelgė į mane. Ar buvau pasiruošęs apie tai kalbėti? Nežinau. Gal. Taip ir Ne. Garsiai atsidusau.

-Girdėjai kažką iš jos?- tyliai paklausiau ir sulaikiau kvapą, nes labai nerimavau dėl jos.

-Taip, Milai viskas gerai. Kelias dienas pabus pas Andrėją ir paskutinę savaitę sugrįš padėti užbaigti sezoną.

-Tai turbūt teks man važiuoti namo,- nenoriai tariau, dar niekada taip nenorėjau grįžti į savo tuščią butą. Bet negaliu atimti iš Milos šių paskutinių savaičių pabūti ten, kur ji jaučiasi kaip namie.

-Tau nebūtina išvažiuoti...

-Būtina.

-Ji to nenori.

Nustebęs atsisukau į mamą.

-Tikrai?- paklausiau ir mama linktelėjo.

-Tu jai brangus, - tarė, o aš to nenusipelniau.

-Aš negaliu būti tuo, ko ji nori ar yra verta,- tariau ir nusukau žvilgsnį. -Aš visus moku tik skaudinti, esu nepastovus ir paskutinius šiknius. Ji verta kur kas geresnio.

-Sūnau, nenuvertink savęs,- rimtai ištarė ir uždėjo savo ranką ant manosios. -Tu esi įsikalęs į galvą, kad nesi vertas būti laimingu ir bijai pabandyti, kad tik ji tavęs neįskaudintų.

-Ir įdomu kieno tai kaltė?- sugriežiau dantimis ir pažvelgiau į ją.

-Žinau ir man labai gaila. Bet turi suprasti, kad moterys yra skirtingos. Mila tave myli, kaip ir tu ją. Tik tu tai bijai pripažinti, ateis laikas kai suvoksi, bet žiūrėk kad nebūtų per vėlu. Ji stipri mergina ir turi gerą širdį, bet yra verta žmogaus, kuris būtų jei visiškai atsidavęs ir neskaudintų.

-Žinau, aš tai puikiai žinau,- tariau, o mano galvoje vyko chaosas. Aš pusę savo gyvenimo nugyvenau su nusistatymu, kad man nereikia žmonos, vaikų, aplamai šeimos. Aš mėgavausi savo laisvu gyvenimu ir vienos nakties nuotykiais. Mano ilgiausi santykiai buvo porą mėnesių ir po to laiko supratau, kad tai ne man skirta. Per daug varžo ir erzina nuolatos būti kontroliuojamam.

-Aš negaliu jai to suteikti,- kartojau tarsi bandydamas įtikinti. Save ar mamą?

-Gali, žinau, kad gali.

-Kaip gali žinoti tai?- susierzinęs paklausiau.

-Nes esu tavo mama.

O aš tik prunkštelėjau.

-Nori tikėk, nori ne. Bet jus su Arnu pažįstu, kaip nuluptus ir myliu tokius, kokie esat. Sūnau, aš labai didžiuojuosi kokie išaugot,- švelniai tarė ir aš žvelgiau į savo mamą ir norėjau tikėti.

-Aš nesu geras,- tariau, o ji tik šyptelėjo.

-Esi, man užteko pamatyti, kaip atsiskleidei čia atvykęs ir kaip padedi kitiems. Kaip pasirūpini visais vaikais, tu būtum nuostabus tėtis,- užbaigė ir aš patikėjau.

-Ką man daryti?

-Tu žinai, ką turi daryti. Tik pasakysiu vieną dalyką, tau atrodo, kad darai viską kas geriausia Milai, bet ar tikrai? Ji puikiai žino ko nori, o šiuo atveju tavęs. Tau nereikia jos saugoti nuo savęs, taip meilė nepastovi, bus ir pakilimų ir nuosmukių, bet verta dėl šio jausmo rizikuoti. Todėl turi apsispręsti ar ji verta? Ar galėsi be jos toliau gyventi? Ir ar galėsi ją matyti su kitu vyru?

Kitu vyru? Man net kraujas užvirė nuo minties, kad ją kažkas kitas galėtų liesti ar bučiuoti.

-Gali laikyti dar vienu vasaros romanu, bet aš mačiau, kaip tu į ją žiūri ir kaip saugai. Nebus taip lengva pamiršti, kaip tau atrodo. Žinau, kad tau sunku pasitikėti moterimis, nes aš palikau jus, taip pat nematei mūsų laimingų su tėčiu. Bet kaip ir sakiau jums su Arnu, mes daugybę kartų bandėme išsaugoti santuoką, bet vis labiau kankinomės, - Elena atsiduso. - Jis nebuvo man skirtas, kaip ir aš jam. Todėl geriausias variantas buvo padėti tašką ir gyventi toliau. Taip nebuvome geri tėvai, bet neimk mūsų pavyzdžio, prisimink kokie buvo laimingi mano tėvai, tavo seneliai. Jie nugyveno patį gražiausią ir laimingiausią gyvenimą ir užaugino judu. Užtai aš visą gyvenimą būsiu jiems dėkinga, nes jie sugebėjo suteikti tai, ko mes su tavo tėvu niekada nebūtume davę.

-Todėl tau liko dvi dienos apsispręsti, ko tu iš tikrųjų nori iki kol sugrįš Mila,- mane apglėbė ir atsistojo. -Dabar atėjo tavo eilė pasakyti viską Milai ir žiūrėk parink tinkamus žodžius.