Kai tave sutikau (Baigta)

XX

*Dominykas*

Diena pasitaikė labai karšta, todėl beveik visą laiką su vaikais praleidome prie ežero. Po tokios kaitros ir vaikų šurmulio esu visiškai nusivaręs nuo kojų, bet žinojau, kad Arnas su Andrėja išvažiavę, todėl būsiu vienas kambaryje. Jau buvau visai netoli namelio, kai pamačiau Milą, kuri užsimerkusi sėdėjo ant laiptų. Kažkoks nerimas perėjo per kūną ir paspartinau savo žingsnius.

-Viskas gerai?- pasiteiravau, o Mila tik prasimerkė ir linktelėjo.

-Išėjau gryno oro pakvėpuoti, nes jau daugiau nebegalėjau išbūti kambaryje,- atsakė ir apglėbė save rankomis.

-Tau šalta?

Mergina papurtė galvą ir aš prisėdau šalia.

-Daugiau nepykina?

-Ne.

-Gerai.

Kurį laiką taip ir tylėjome, tik aplinkui girdėjosi vaikų spygavimai.

-Kaip tau galėčiau atsilyginti už vakar?-pasiteiravo ir atsisuko į mane. Likau sutrikęs ir pasipiktinęs, nes pasistengi dėl kažko kito ir štai tau tai.

-Man nieko iš tavęs nereikia,- atkirtau ir atsistojau, bet mergina sugriebė už rankos, tad pažvelgiau į tas mėlynas akis. Ji žvelgė pavargusiu žvilgsniu ir tikrai atrodė nekaip.

-Aš tik norėjau pasakyti, kad jei tau kada prireiks mano pagalbos, aš tau padėsiu,- ramiu balsu pasakė ir mes kurį laiką žvelgėme vienas į kitą. -Kad jei ir norėsi laisvos dienos, aš padirbėsiu už tave...

Susimąsčiau, gal visai nebloga mintis, nes jau mėnuo kaip esu čia, o taip ir nebuvau niekur išvažiavęs. Kaip tai gali būti? Tas mėnuo taip greitai prabėgo ir net nebuvo progos nuobodžiauti.

-Žinai, gal visai neblogai būtų daugiau turėti laisvų dienų,- lėtai tariau ir jau iš karto planavau, ką galėčiau nuveikti per tą laiką.

-Gerai, tik pasakyk kada ir aš padirbėsiu už tave.

Žvelgiau į merginą, bandydamas pamatyti jos nepasitenkinimą, bet ji tikrai nuoširdžiai kalbėjo. Milos visos emocijos atsispindi veide, jai niekaip nesiseka užsimaskuoti po nerūpestingumo kauke.

-Turėtum grįžti į kambarį.

-Man nuobodu ir tikrai nenoriu vėl užsidaryti tarp keturių sienų.

-Na tada...- pašokau ant kojų ir ištiesiau ranką. -Einam susiorgaizuosime filmų vakarą ir visi kartu pažiūrėsime kažką,- net pats nustebau ir laukiau, kol mergina apsispręs. Šiek tiek pagalvojusi, ji suėmė mano ranką ir padėjau jai pakilti.

Užtrukau visą valandą, kol visus sukviečiau ir pasirūpinau maistu bei aparatūra. Bet dabar sėdint ir žiūrint "Brolis lokys" galėjau atsipalaiduoti. Nors ir esu matęs šį filmuką, bet ir vėl buvo smagu pamatyti. Vaikai visi tyliai aptarinėjo ir komentavo. Net Elena prisijungė ir įsimaišiusi tarp vaikų su jais diskutavo. Kažkas giliai širdyje suvirpėjo ir vėl pasijaučiau kaip tas mažas berniukas, kuris įsitaisydavo motinos glėbyje ir žiūrėdavo penktadienio filmukus.

-Viskas gerai?- pasiteiravo šalia manęs sėdinti Mila, o aš tik linktelėjau. Mergina padėjo galvą man ant peties, o jos glėbyje sėdinti Megė dar labiau įsisuko į Milos pledą. Nors ir buvo keista susiglaudusiems taip sėdėti, bet nepasakyčiau, jog nemalonu. Megė sunerimusi žvelgė į ekraną, sugriebė mano ranką ir nepaleido iki filmuko pabaigos.

***

Kai pasirūpinome, kad visi sugultų į savo lovas, mes su Mila patraukėme link savo namelio.

-Turbūt labai pavargai?- pasiteiravau, nes ji tikrai atrodė prastai.

-Gal šiek tiek, bet buvo verta,- ištarė su šypsena veide ir pažvelgė į mane. Užsimaniau ir vėl pajausti tas lūpas. Paliečiau jos skruostą ir palinkau arčiau, duodamas laiko Milai atsitraukti, bet ji to nepadarė. Švelniai priglaudžiau lūpas prie josios, o kai Mila atsakė iš karto praradau visą kontrolę. Prisiglaudžiu merginą arčiau savęs ir tik atsitraukęs vėl užpuoliau jos lūpas. Aš beprotiškai jos norėjau.

-Labanakt, - sušnibždėjo, kai mes atsitraukėme ir pasistiebusi pakštelėjo man į lūpas ir viena nuėjo. Aš lyg užburtas stebėjau merginos dailų užpakaliuką, o visi sako, kad tai aš žaidėjas, ši mergina blogesnė net už mane. Šį kartą taškas jos naudai, bet kitą kartą laimėsiu aš.