Kai tave sutikau (Baigta)

IV

* Mila *

Man ši stovykla yra viskas, nes tik čia vėl galiu būti savimi. Visi gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis ir gauna tiek pat dėmesio ir nesvarbu, kieno tu esi dukra.

Neskubėdama ėjau pro namelius, kurie gal ir atrodė apleisti, bet šiek tiek aptvarkius prieš atvykstant vaikams, vaizdas būna geresnis. O kas svarbiausia,  jog čia gali jausti ramybę ir laisvę. Miškas gal ir atrodo pavojinga ir bauginanti vieta, bet ilgiau pabuvus supranti, jog tai gali būti tavo saugiausias prieglobstis.

Jau kambaryje buvo palikti kažkokios merginos daiktai, tad priėjau prie likusios lovos ir neskubėdama traukiau daiktus iš lagamino, kai išgirdau duris atsidarant. Atsisukusi likau šokiruota, nes mergina atrodė tragiškai ir ne dėl to, kad buvo visa permirkusi, bet veidas. Supratau, kad mergina dėl kažko labai kenčia.

-Tau viskas gerai?- pasiteiravau, kai ji pastebėjo mane. Jos šviesiai mėlynos akys sutiko manąsias ir akimirką pastebėjau, kaip bandė suimti save į rankas.

-Taip, man viskas gerai. Aš Andrėja,- tarė ir ištiesė ranką, o aš švelniai nusišypsojau ir paspaudžiau ranką.

-Mila, malonu susipažinti Andrėja,- atsakiau ir prisėdau ant lovos. Daugiau nenorėjau klausinėti, nes tai ne mano reikalas, todėl laukiau, kad gal kažką mergina pasakys, tačiau ji tylėjo.  Andrėja pasiėmė sausus drabužius išėjo iš kambario.

Jos nelaukiau, nes supratau, kad norės pabūti viena, bent jau iki vakarienės. Per savo gyvenimą sutikau daug skirtingų asmenybių, o ypač čia atsiskleidžia, kas atvyksta gerai praleisti laiką, o kas pabėgti nuo savo rūpesčių arba atsigauti po tam tikros traumos.

-Mila!- pašaukė mane Elena, kai artėjau prie valgyklos. Greitai pribėgau prie Elenos ir apsikabinau. -Vaikeli mano, kaip gera, kad atvykai pas mus, - tarė ir šiltai apglėbė mane.  Pirmą kartą Eleną sutikau, kai man buvo dvyliką metų ir atvykau nedrąsi į šią stovyklą, kuri tėvams sukėlė siaubą. Nors iš pradžių man irgi pasirodė baisios tokios sąlygos, tačiau po kelių dienų aš supratau, kad nenoriu iš čia išvykti ir kaip verkiau, kai pasibaigė sezonas. O Elenos ištarti žodžiai, kad visada būsiu čia laukiama sušildė, jog bent kažkur esu reikalinga.  Ir taip jau dešimt metų aš kiekvieną vasarą atvykstu čia. 

-Man ir taip gera čia sugrįžti,- atsakiau, kai atsitraukėme viena nuo kitos. Elena visada buvo tokia gera ir žinojau, kad pas ją galiu ateiti bet kada.

-Sūnau!- pašaukė Elena pamačiusi man kažką už nugaros. -Ateik, noriu tave su kai kuo supažindinti,- atsisukau ir pamačiau, kai tamsus šešėlis artėja, o kai išryškėjo negalėjau patikėti, kad man taip nesiseka, nes tas prakeikta menkysta ir vėl čia. Vaikinas priartėjęs nužvelgė mane ir sustojo ilgiau prie akių.

-Kad nemanau ar reikia mus pažindinti, aš labai gerai žinau, kas jis,- atsakiau, o vaikinas iškėlė antakį, tarsi nustebęs.

-Mat kaip, net nežinojau, kad esat pažįstami,- išgirdau sutrikusį Elenos balsą.

-Aš tuo labiau, nes nesu tavęs matęs,- pralinksmėjęs vaikinas tarė, vis nenuleisdamas žvilgsnio.

-Žinoma, kaipgi toks asilas, kaip tu prisiminsi,- atsakiau ir priartėjau arčiau. -Aš tikrai nepamiršau, ką man padarei,- tęsiau, o vaikinas pradėjo kvatotis. O mane dar labiau supykdė, nu ir asilas. Esu daug vaikinų sutikusi, bet tokių kaip jis niekada nemėgau, per daug arogantiškas ir pasipūtęs šunsnukis.

-Vaikeli, ar tu nieko nemaišai?- toliau juokdamasis paklausė, o aš vos nešokau ant jo išdraskyti tų prakeiktų žalių akių. -Aš tau dar kartą kartoju, kad n-e-s-u  t-a-v-ę-s  m-a-t-ę-s,- išskiemenavo ir pažvelgė man už nugaros. -Kodėl visi manęs niekados neklauso ir viskas tik per Arną.

-Mila, tu turbūt maišai su mano kitu sūnumi Arnu,- švelniai tarė ir aš sutrikusi pažvelgiau tiek į vieną, tiek į kitą. -Tu praeitą vasarą susidūrei su Arnu, kai jis čia buvo kelias dienas, tiesa?- pasiteiravo, o aš tik linktelėjau. Elena šiltai nusišypsojo. -O čia Dominykas, kitas dvynys brolis,- nusišypsojo ir pasižiūrėjo į savo sūnų. -Jie tikrai panašūs, tiesa?

-Tai jau tikrai,- tariau ir pažvelgiau į Dominyką, kuris abejingu veidu stebėjo mus. Turbūt pripratęs prie tokių dalykų, kai juos maišo. -Aš labai atsiprašau, kad taip tave užsipuoliau, su tavo broliu nelabai sutarėme.

-Aha, matau,- atsakė ir abejingai praėjo. Abi su Elena nulydėjome jį akimis, o ypač jos liūdnas žvilgsnis į sūnų daug ką pasakė, tarsi pajutusi mano žvilgsnį pažvelgė į mane.

-Laikas eiti, tuoj vakarienę pateiks,- tyliai tarė ir švelniai mane apkabinusi nusivedė kartu.