Išskridę paukščiai

1.Ir vėl...

Pow Liucija.

-Tu man nieko nepapasakosi? Ilgai nesimatėme, esu tikras turi daug neišsakytų žodžių mano pusei.-Jis pažvelgia man į akis, o aš nuleidžiu savo žvilgsnį žemyn. Mane krečia šaltis nuo visos susiklosčiusios situacijos. Negaliu susitaikyti su tuo, kad vėl kalbuosi su juo, girdžiu jo balsą, kuris mane veda iš proto, tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Sunku net apsakyti kas dedasi mano viduje.

-Aš neturiu tau ką pasakyti Martinai, tu juk ir taip viską žinai. Kam be reikalo aušinti burną? Geriau jau eikime tiesiai prie reikalo ir užbaikime šį cirką. Negaliu gaišti brangaus laiko, nuo kurio priklauso mano sūnaus saugumas.-Pasiėmiau taurę šampano kuri stovėjo ant stalo. Jos stiklas puikiai atspindėjo mano sielą, kurią Martinas atrodo jog kartais skaito kaip atverstą knygą.

-Suprantu...nesijaudink mes būtinai surasime tavo sūnų. Įsivaizduok, jog esu pareigūnas ir imu iš tavęs parodymus. Papasakok, kaip viskas nutiko?-Jo šaltas balsas skambėjo mano galvoje, kaip kokia simfonija. Sėdėdama prieš jį jaučiausi tokia trapi ir lengvai pažeidžiama. Pats laikas būtų susiimti į rankas ir negalvoti apie visus mus siejančius dalykus. Dabar mano galvoje tik Kristianas ir vietos jo tėvui ten tikrai neturėtų būti.

-Juk jau pasakojau tau, kad ėjau parku ir kažkas mane užpuolė iš už nugaros. Toliau staigus smūgis per galvą ir aš praradau sąmonę. Aš aplamai nelabai ką sugebu prisiminti, man galva plyšta.-Gurkštelėju kartaus šampano, kuris nuteka mano gerkle ir užlieja mano ilgesį. Neesu linkusi alkoholiu gydyti žaizdas, bet čia kito būdo nelabai matau.

-O kur Frenkas? Vaiko tėvas, negi jam nerūpi?

-O tau labai rūpi tavo dukra, kai ją palikai Amerikoje ir grįžai čia į Londoną? Nepyk, bet tai kas liečia mano asmeninius dalykus, lai ir lieka man. Tu sakei, kad padėsi surasti sūnų ir viskas, tad prie ko čia tas Frenkas?-Pabaigiu gerti šampaną taurėje ir pajaučiu jog man reikia dar ko nors stipresnio. Sunku kalbėti apie Kristiano tėvą, kai jis sėdi priešais tavo akis ir nė nenutuokia kokia išties yra tiesa.

-Na...šiaip jau...atskleisiu tau mažytę paslaptį. Aš neturiu jokios dukros. Kadangi tau pasakiau kai ką asmeniško galėtum ir tu man atsakyti, kur yra Frenkas?-Tokie jo pasisakymai tik dar labiau mane glumino. Kaip suprasti jis neturi dukros? Nors...jei prisiminus kas vyko...kalė. Taip ir žinojau, kad ji laukėsi ne jo vaiko.

-O kaip Karina? Kokio velnio tu tada ją vedei, jei ji laukėsi ne nuo tavęs.-Mintys visiškai susimaišė ir mano smegenims pasidarė sunku priimti visą šią informaciją.

-Taip reikėjo, ji ėmė man grasinti kaip tik įmanoma ir galima, kad parašys pareiškimą ant manęs dėl išprievartavimo, kad nusižudys ir taip toliau. Ji laukėsi nuo kažkokio vyro su kuriuo susipažino dar kelios savaitės prieš mūsų kelionę į Majamį. Man problemų tuo tarpu tikrai nereikėjo, todėl sutikau ją vesti. O tu mane palikai dėl Frenko, todėl manyje suveikė kažkoks instinktas...žodžiu nesvarbu. Tai atsakysi man į klausimą?-Jis pasitaisė marškinių apykaklę ir nė sekundei nenuleido nuo manęs akių. Mane tokios žinios nukrėtė kaip šaltu vandeniu.

-Jei būtum norėjęs, esu tikra būtum radęs išeitį jos nevesti. Mudu su Frenku išsiskyrėme ir seniai nebegyvename kartu, daugiau neklausinėk. Skaityk, kad jis blogas tėvas ir tiek. Jo mes nekišime į šias paieškas.-Mintyse persukau variantus jei tik jiedu susitiktų, viskas žlugtų. Frenkas Martinui papasakotų visą tiesą, o aš to tikrai nenoriu.

-Tu surimtėjai, tapai tokia nepriklausoma ir žavinga.-Jis paguldė savo delną ant maniškio kuris buvo nerūpestingai numestas ant stalo. Vienas jo prisilietimas ir aš skraidau padebesiais, vienas jo žvilgsnis ir aš išskrendu toli toli nuo šio pasaulio. Kodėl po tiek laiko aš vis dar jaučiu tą prisilietimą, tarsi tai būtų pirmas toks ir nepakartojamas reiškinys. Aš suprantu, kad širdies neišsiplėši, bet turiu nepasiduoti jausmams. Jie mane užvaldys, o po to nužudys.

-Seniai tu manęs nematei. Mano žavesys toli gražu išgaravo ir daugiau nieko nebežavi.-Patraukiu savo ranką nuo staliuko ir pažvelgiu jam į akis. Jose matau nebe prisiminimus iš paauglystės laikų, o savo patį brangiausią žmogų žemėje, Kristianą. Vos tik mintys vėl pasisuka apie tai jog jis dingęs, akyse ima kauptis ašaros. Neleisiu, kad jis pamatytų mane silpną, ne dabar, ne šiandien. Pakylu nuo kėdės ir nieko nesakiusi nueinu iki tualeto.

-Liucija, kur tu eini?-Išgirdau jo balsą sau už nugaros, bet net negalėjau vėl į jį pažvelgti. Gerklėje tarsi užstrigo visas skausmas. Užėjusi į tualetą pažvelgiau į veidrodį ir dirbtinai nusišypsojau, man tikrai stogelis pavažiavo. Šis gyvenimas žaidžia su manimi kažkokį žaidimą, pavadinimu ''Skausmo ne gana''. Man žemė slysta iš po kojų, bet turiu tylėti ir kentėti. Juk visi stiprūs žmones tai daro.

-Nekenčiu.-Sumurmu su tokia neapykanta žiūrinti į savo atvaizdą veidrodyje. Šis žodis skirtas likimui. Jis mane beveik sutrypė ir jei mano akys daugiau neišvys sūnaus, skaitykime, kad likimas laimėjo. Viską matau tik balta juodą, tarsi visos pasaulio spalvos išnyko ir staiga jis vėl pasibeldė į mano gyvenimą. Kai jau viskas buvo prarasta, jis tiesiog vėl atsirado su manimi vienoje vietoje ir suteikė kažkokią viltį, kure man sunku patikėti. Netrukus išgirdau kaip atsidaro durys ir pro jas įeina grupelė merginų. Jos taip rėkė, kad net mane tai erzinti pradėjo. Ramybė šiam pasaulyje yra pamirštas reikalas.

-Gal gali pasitraukt nuo veidrodžio?-Greta manęs atsirado kažkokia blondinė su prašmatniu telefonu rankose. Tos merginos buvo mano amžiaus, tik labiau priminė trisdešimtmetes moteris. Tiek makiažo ant kažkieno veido seniai nemačiau. Ir jie tai skaito šiuolaikine mada?

-Aš ką tik čia atėjau ir dar ilgai niekur neisiu.-Pažvelgiu jai į akis, o ji tik nužvelgia mane savo pasišlykštėjusiu žvilgsniu. Dar tos dirbtinai pūstos lūpos iki dangaus išvis vertė ją atrodyti kaip žuviai. Netrukus prieš mano akis išdygo jos draugužė brunetė, kuri tiesiog žiaumojo gumą kaip karvė. Man išties bjauru buvo į jas visas žiūrėti.

-Tavęs normaliai paprašė, gali eit iš čia? Tu išvis žinai kas mano tėvas? Patarčiau neturėti su mumis bėdų.-Ji savo ilgais pirštais ėmė mosikuoti man prieš veidą, dar tie kilometriniai, raudoni nagai. Na vienu žodžiu ne dažnai tokias legendas sutiksi, bet man buvo visiškai nė motais. Kad ir kokios jos ten būtų man niekas nenurodinės kur ir kada išeiti.

-O tau mama nesakė kas tavo tėvas? Vargšelė, o dabar paklausyk manęs miss makiažo gabale. Tai jums patarčiau su manimi neturėti problemų ir dingti man iš akių, nes nuo jūsų kvepalų man darosi bloga.-Pažvelgiau tai naglai brunetei į akis ir pamačiau kaip ją apima pyktis, kurį ji abejoju ar moka valdyti. Puikus kvailo žmogaus pavyzdys, kuriam viskas buvo suteikta nuo pat vaikystės.