Išskridę paukščiai

26.Tikra laimė...

Pow Martinas.

-Ji jau prabudo.-Išgirdau savo apsauginio balsą spoksodamas pro mažą lėktuvo langelį. Tie debesys ir mėlynas dangus mane tiesiog hipnotizuoja. Mes jau pakilome į gana didelį aukštį, net žemės nebesimato, tik balti debesys. Buvau alkūnėmis atsirėmęs į staliuką priešais save, o delnus sunėręs, tarsi mąstau. Kairėje nuo manęs pusėje ant sofos sėdėjo stiuardesė ir prižiūrėjo Kristianą. Liucija kaip supratau prabadinėjo miegamajame.

-Gali atrakinti duris.-Daviau jam leidimą atrakinti kambarį kuriame buvo Liusė. Aš puikiai suvokiau, jog ji dabar bus dar labiau supykusi ant manęs, bet aš juk nesakiau kuriame pasaulio krašte mes pirksime namą. Aš išties labai gailiuosi, kad nesugebu būti jai ištikimas. Tiesiog tie jausmai ir įniršis kartais tampa nekontroliuojami. Man jos labai trūko tą savaitę, todėl bandžiau ją pakeisti kitomis, bet nieko iš to neišėjo.

-Bet...juk ji nekontroliuojama, pats sakėte.-Jis sutriko ir vos tik man į jį pažvelgus šis suprato, jog jam jau laikas daryti tai ką aš pasakiau. Apsauginis nuėjo atrakinti durų, o aš pažvelgiau į Kristianą pas stiuardesę ant rankų. Nieko nelaukęs atsistojau ir priėjau prie jos:

-Geriau duok jį man, nes ji tau akis išdraskys.-Paėmiau iš jos rankų mažylį ir pats atsisėdau ant sofos.-Ir atnešk man ko nors atsigerti.-Spoksojau į Kristianą, kuriame mačiau tiek savo, tiek Liucijos bruožus. Žinoma sunku spręsti į ką jis bus panašus, bet kol kas dominuoja mano genai. Aš paėmiau greta gulėjusį barškutį ir ėmiau žaisti su sūnumi, kol čia neįlėkė uraganas. Liucija visa kaip nesava įsitaisė į mane savo akimis ir aš jau galvojau, jog ji mane užmuš tuo žvilgsniu.

-Padėk vaiką į šoną. Kaip drįsai? Neturi teisės mane skraidinti velniai žino kur, o juolab naudoti tokias priemones kaip migdančiuosius. Peržengei visas ribas, tuoj pat liepk jiems leistis ant žemės. Ko tau iš manęs reikia?-Ji žengė kelis žingsnius į priekį, o mano veide tai tik sukėlė šypseną. Aš neskubėjau jai duoti atsakymų, todėl tiesiog kelias sekundes patylėjau ieškodamas tinkamesnių žodžių.

-Aš nieko bloga nepadariau. Mes važiuojame pirkti namo, juk nesitarėme kur. Man reikia iš tavęs atleidimo. Mažo mažyčio žodelio ''atleidžiu''. Žinau, jog tu mane vis dar myli, tuomet kodėl mums nebūti drauge?-Pažvelgiau jai į akis, o ši tik sugniaužė kumščius. Ji tarsi pelytė įspaustą į kampą.

-Nes jausmai nėra vienintelis kriterijus kuriuo vadovaujuosi. Tavo visi šie žodžiai skamba kaip vienas didelis anekdotas. Tu pats išvaistei savo šansus. Kalbėdamas taip, o darydamas visai kitaip tu esi neištikimas pats sau. Aš nebenoriu su tavimi gaišti savo laiko. Duok kūdikį.-Ji vos neišplėšė vaiko man iš rankų, bet aš spėjau pakilti nuo sofos ir nuo jos atsitraukti.

-Na aš galvojau, jog Frenkas Kristiano tėvas, o tu sugrįžai pas jį, maniau, jog tarp mūsų viskas baigta. Kiekvienas vyras pasielgtų taip pat.-Jaučiausi, tarsi žaisčiau gaudynes. Vieną kartą gaudau aš, o kitą ji.

-Tikrai? Nes jei mane būtum mylėjęs su kita nebūtum miegojęs, net jei mudu būtume išsiskyrę. Kai tu išskridai į Ameriką tuoktis su Karina, aš nors kartą buvau tau neištikima? Ne, nes į kitus šlykštu buvo žiūrėti. O tu savo lytinio organo nesugebi nulaikyti net savaitei.-Ji man rėžė visą tą mėšlą tiesiai į akis, man išties viduje pasidarė negera. Aš tikrai pasijaučiau kaip šūdo gabalas, kuris nenusipelnė dar vieno šanso viską ištaisyti.

-Taip, taip aš suprantu, kad tu manęs nesuprasi ir visa tai neturi jokio paaiškinimo, bet su tavimi aš galiu pasikeisti. Visos tos merginos buvo tik sugulovės, aš nieko joms nejaučiau. Tu visai kitokia.-Tikėjausi, jog jos širdis atsileis, ji turi atsileisti. Aš išties ją be proto myliu, bet tiesiog nemoku to teisingai perteigti.

-Gana kartoti tą žodį ''kitokia'', o tu man visiškai vienodas kaip ir kiti vyrai. Niekuo nesiskiri tik buri savo pasakas ir skaudini mane. Palik mus ramybėje, nei man, nei Kristianui nereikia tavo turtų.-Mačiau jos akyse ašaras, kurios mane iki širdies gilumų draskė. Sunku buvo susitaikyti, kad ji verkia dėl manęs. Aš nenorėjau jos skaudinti, tikrasis aš, to nedarytų.

-Aš atsiprašau. Tu ir Kristianas man brangesni už viską. Galiu pasikeisti jei manimi patikėsi. Ką aš turiu padaryti, kad man atleistum?-Buvau nusiteikęs žūtbūt viską grąžinti. Nenorėjau, jog mano sūnus augtų su vienu iš mūsų, jam reikia pilnos šeimos.

-Susitvarkyk savo gyvenimą. Eik pas psichologus, nežinau dar gal ir pas psichiatrą nueik. Aš daugiau nenoriu matyti tavęs tokio, koks buvai ankščiau.-Jos akyse mačiau pasibaisėjimą, kai ši kalbėjo šiuos žodžius.

-Gerai, aš nueisiu pas psichologą jei tu sutiksi mane palaikyti. Aš nejuokauju, esu pasiruošęs dėl tavęs ir Kristiano nueiti bet kur. Tu tik turi būti šalia manęs.-Mūsų idilę netrukus sutrukdė stiuardesė, kuri atnešė man atsigerti:

-Kur jums padėti viskį?-Ši pažvelgė į mane, o aš ne juokais susierzinau. Pažvelgiau į Liuciją, kurios veide atsispindėjo mimika ''ir vėl''.  Jau geriau ta kvaiša net nebūtų atėjusi. Mane ji labai sunervino, tarsi paėmė ir viską sugadino.

-Neškit jį iš čia. Kai sakiau, jog atneštum man atsigerti, turėjau omenyje sulčių!-Pažvelgiau į ją savo velnišku žvilgsniu. Suprantama, kad ji šiek tiek susinepatogino, todėl tylėdama nuėjo atgal. Aš vėl žvilgsniu įsitaisiau į Liusę, o ji tik susidėjo rankas ant krūtinės, tarsi tikra šeimininkė, kuri vienu žvilgsniu man įsakinėja.

-Tu bent pasakysi, kur mes skrendame?-Tarė ji savo rimtu tonu, kuris po truputėlį leidosi žemyn.

-Dubajų. Mes pirksime namą būtent ten.-Po mano žodžių ji net išsižiojo, tikrai nesitikėjo tokio atsakymo. Ji ėmė vaikščioti tai pirmyn, tai atgal. Nelabai supratau jos tokių veiksmų, na iš kitos pusės, jai tai buvo didelė staigmena.

-Tu....juokauji? Mes gyvensime Dubajuje? Aš net nespėjau daiktų pasiimti, su visais atsisveikinti. Mes negalime paimti ir persikraustyti į kitą pasaulio kraštą. Ten visai kitoks klimatas ir kultūra. Jaučiuosi, tarsi sapnuoju.-Ji atsisėdo ant sofos ir spoksojo į vieną tašką. Aš šyptelėjau ir atsisėdau greta jos.

-Na jei tau ten nepatiks, mes bet kada galėsime grįžti į Londoną. Aš taip supratau tu man atleidi?-Mudu abu pažvelgėme vienas į kitą ir pajautėme šilumą kuri prabėgo pro visą kūną. Jos akys žiūrinčios taip į mane, visuomet bus mano tikslas keistis. Liucija staiga nuleido žvilgsnį į Kristianą ant mano rankų ir po kelių sekundžių tarė:

-Tu pradėsi lankytis pas psichologus, Martinai. Aš tikiu, kad gali pasikeisti, juk vieną kartą tai jau padarei.-Mūsų santykiai buvo kažkoks kosmosas, bet mes vėl suradome jame žvaigždžių kelią, kuris mus vedė į ateitį.  Nebuvo įmanoma apsakyti koks buvau laimingas. Neišlaikiau ir pabučiavau ją į lūpas, ji žinoma man atsakė ir tada aš pajaučiau ką reiškia tikra laimė. Man ant rankų sūnus, kuris tvirtai piršteliais įsikabinęs į mano juodą švarką, o greta mylima moteris. Mes pastatysime tvirtą karalystę, kuri vadinsis ''šeima''.

Bus epilogas.