Išskridę paukščiai

7.

Pow Liucija.

-Palauk.-Atsitraukiu nuo jo svaiginančių lūpų ir nuleidžiu akis žemyn. Na, juk negalima taip, ką po velniais aš darau? Jis mane vėl traukia, tiksliau niekada nenustojo traukęs. Kažkokie atsinaujinę jausmai gali trukdyti, mums surasti sūnų. Neverta atsiduoti aistrai, kuri vėl veda nežinia kur.

-Tu visa drebi.-Jis paima mane už pečių, o aš išties negaliu sulaikyti lavinos šiurpuliukų einančių mano kūnu. Net nedrįstu pažvelgti jam į akis, jos tik dar labiau mane glumina. Jo tie prisilietimai kaip kokia elektra besiskverbianti į mane. Užtenka vieno mažyčio prisilietimo prie mano odos ir aš jau kažkur skraidau padebesiais.

-Martinai, tu sakei, kad manęs nespausi. Kodėl mane pabučiavai?-Jaučiausi kaip kokia jauna mergaitė, kurią pirmą kartą nelauktai pabučiavo vaikinas. Aš nemeluosiu, man tai buvo malonu, bet nieko daugiau.

-Aš tave pabučiavau? Nebūčiau bučiavęs jei nebūtum atsakius. Juk tu vis dar mane myli, pripažink.-Jis pakėlė mano smakrą, kad žiūrėčiau jam tiesiai į akis, kaip mudu išgirdome atsidarančias lauko duris. Nieko nelaukusi išsprūdau iš jo gniaužtų ir nuėjau į pirmą aukštą jam taip ir nieko neatsakiusi. Bendrai nebuvo ką sakyti, viskas atsispindi veiksmuose. Lai supranta kaip nori. Nusileidusi laiptais į apačią išvydau laimingus Henrį ir Kristiną, o su jais ir kažkokį nepažįstamą vyrą, maždaug dvidešimt penkerių su juodais plaukais ir tiesiog šokoladinėmis akimis. Visas toks inteligentiškas, nenuleidau nuo jo akių.

-Tikiuosi Haris nenusiaubė viso namo. Liucija, mes tau be galo dėkingi. Pašyk mūsų ko tik nori.-Tarė savo žodį Kristina ir nusiavė savo krištolinius aukštakulnius. Jaučiausi jei atvirai kaip kokia kaimietė prieš juos stovint. Jie tokie pasipuošę ir išdidūs, o aš tokia paprastutė mergiūkštė.

-Haris seniausiai miega. Man nieko nereikia, malonu padėti. Aš jums buvau padariusi arbatos tik ji greičiausiai jau bus atšalusi, bet gal ir gerai nes nežinojau, jog bus ir trečias asmuo.-Pažvelgiu tam nepažįstamam į akis ir draugiškai šypteliu. Staiga pajaučiau labai dažną kvėpavimą sau už nugaros, na žinoma, juk ir jis buvo šiandien auklė.-Einu pašildysiu arbatą.

-Aha tuomet visus kviečiu į valgomąjį.-Pasakė mano brolis, o aš greitu žingsniu nuėjau į virtuvę. Ten visiems paruošiau puodelius su arbata ir nunešiau į greta virtuvės buvusį valgomąjį kambarį. Henris sėdėjo prie krašto, kaip šeimos galva, greta jam iš dešinės Kristina, o iš kairės tas nepažįstamasis. Martinas buvo šalia Kristinos, o aš padavusi visiems arbatos išskyrus Martinui atsisėdau prie to jaunuolio. Jis ir pats galėjo pasidaryti sau arbatos, vis tiek teoriškai nieko neveikė.

-Martinai, o tu nenori arbatos?-Paklausė jo Kristina, o tas tik pažvelgė į mane savo lediniu žvilgsniu ir nusuko akis į šoną. Jei jis galvoja, jog manyje suveiks sąžinė, labai klysta.

-Ne, aš jau pilnumoje sotus.-Sukosi jis iš situacijos, o aš pažvelgiau į greta sėdėjusį nepažįstamąjį. Jis labai man primena ispaną, toks tamsus ir pasitempęs. Mano brolis pastebėjo tokį smalsų žvilgsnį iš mano pusės ir nuspendė netylėti:

-Susipažinkit čia mano sesuo Liucija, o ten Martinas mūsų vaikystės draugas. Martinai, Liucija čia Ronaldo. Jis mano bendradarbis.-Aš nuo jo nenuleidau akių, bet tai netrukdė man jausti nepatenkinto Martino žvilgsnio. Ronaldo atsigėrė arbatos ir atsuko žvilgsnį tiek į mane, tiek į priešais sėdintį Martį. Nespėjo nei vienas tarti nė žodžio kaip aš smalsiai pasiteiravau:

-Ronaldo, iš kur tu? Kartais ne iš mūsų su Henriu kraštų?-Man išties būtų malonu sutikti žmogų, kuris kilęs iš to pačio krašto kaip ir aš. Visada yra malonu sutikti žmones iš tos pačios kultūros kaip ir tu, o ypač svetimoje šalyje. Žinoma Londonas jau man nebesvetimas miestas, bet aš visada ilgėsiuosi savo gimtinės Ispanijoje.   Būtų puiku, ten kažkada nuvykti, o ypač su Kristianu. Greičiau jau jis atsirastų, nes tikrai išsikraustysiu iš proto.

-Ne, aš iš Italijos, žinoma ten netoli nuo jūsų Ispanijos, bet...vis dėlto ne Ispanija. Aš neseniai tarp kitko atvykau čia į Angliją, dėl verslo reikalų su Henriu. Tai vat...-Jo balsas man pasirodė, jog akimirką sudrebėjo. O atrodo toks rimtas vyras, bet matyt viduje jis visai į tokį nepanašus. Šimtu procentu jaudinosi, kai kalbėjo žiūrėdamas man į akis. Jis, tarsi bandydamas nusiraminti atsigėrė vėl arbatos.

-Sakai neseniai atvykai...tuomet tau turėtų kažkas aprodyti miestą, juk tu čia nevietinis. Gerai, kad mudu susitikome.-Gudriai pažvelgiau į Martiną ir nenustojau šypsotis, o tas tik iš nervų sugniaužė kumščius. Aš žinoma jam dėkinga, kad padeda man surasti sūnų, bet tai, kad jis vėl ima peržengti ribas, manęs visai netenkina.

-Šiais laikais yra toks dalykas kaip navigacija, su kuria puikiai gali pažinti miestą. Mano manymu vienam jį ramiai pažinti dar geriau, nei su įkyria kompanija.-Neišlaikęs rėžė Martinas su kažkokia pagieža veide. Kaip vis dėlto jį lengva yra suerzinti ir išvesti iš savęs. Man jo žodžiai pasakyti tokiu tonu tik dar labiau kėlė šypseną.

-Ronaldo labai pasisekė, kad aš neįkyri. Rytoj aš einu vėl į policijos ofisus, o po to visas vakaras laisvas, todėl jei nori, mielu noru aprodysiu tau Londoną.-Gurkštelėjau arbatos ir pamačiau kaip mano brolis susižvalgė su Kristina. Jiedu tik tylėjo ir žiūrėjo į visą šį spektaklį. Aš žinoma neplanavau nieko provokuoti, bet kai Martinas pats su savo reakcijomis skatina mane tai daryti, tuomet puiku.

-Būčiau labai dėkingas. Man Henris pasakojo, kad dingo tavo sūnus, tikiuosi jis atsiras. Jei reikės kokios nors pagalbos aš visada pasiruošęs padėti.-Jo tokie švelniai nuskambėję žodžiai tik ir vertė su juo labiau susipažinti. Pasitempęs, išvaizdus ir nuoširdus, bet deja mano širdyje vienas ir tas pats. Manau, kad paskui jį laksto krūvos merginų, kaip ir paskui Martiną, tokie vaikinai vadinami idealiais. 

-Na ir puiku, tuomet rytoj mūsų laukia ekskursija. Duosi man savo numerį?-Išsitraukiu mobilųjį ir mudu nieko nelaukę apsikeitėme numeriais. Tuo tarpu kita auklė pakilo nuo savo kėdės ir veide neslėpė niūrumo. Jis pritraukė visų dėmesį taip netikėtai pakilęs iš savo vietos. Aš įdėmiai įsitaisiau į jį ir laukiau tolimesnių jo veiksmų. 

-Buvo malonu su jumis pasisėdėti. Man jau metas, dar susimatysime.-Jis nužvelgia mane savo pasibjaurėjusiu žvilgsniu ir nieko nelaukęs išeina lauk. Net nepasisiūlė pavežti, matyt tikrai paliečiau jo ego. Aš tik palydėjau jį savo akimis, kol jis galiausiai paliko šį namą.

-Jūs pora?-Sušnabždėjo man į ausį Ronaldo, kaip aš suraukusi antakius kategoriškai atsakiau:

-Ne. Kodėl klausi?-Apsimečiau visiškai nesupratusi jo klausimo. Man įdomu kas verčia kai kuriuos žmones taip galvoti? Mes, juk net nesėdėjome su juo šalia vienas kito.

-Tiesiog jis labai į tave žiūrėjo. Jei judu ne pora, tuomet jis tikrai bus tave įsimylėjęs. Vyrai paprastai tokiu žvilgsniu nespokso.-Man po jo žodžių pasidarė labai nejauku. Aš tik nutylėjau ir pakeičiau temą kita linkme.