Išskridę paukščiai

24.Tu mane nuvylei...

Pow Liucija.

-Lyg tu būtum šventoji, kuri tiesiog viską daro idealiai.-Jis tai pareiškė su tokia intonacija, jog keistai privertė mane pasijausti. Įdomu jis dar ilgai laikysis savo principų, kurie niekur neveda. Mano brolis spoksojo į mudu, kaip į kokius pamišėlius. Net nejauku pasidarė. Akimirką buvo tyla, kol jos nesudrumsčiau aš:

-Žinai jei aš būčiau tavimi dabar pat išeičiau iš šių namų. Kaip tu drįsti kelti tokias dramas mano tėvų namuose? Tau nereikia to vaiko, suprask pagaliau, kad tavo principai nėra svarbiau už tą mažylį.-Parodžiau delnu į Kristianą, kaip jis dar labiau susiraukė ir reiškė savo nepasitenkinimą. Tikiuosi jis pagaliau susitvoks ką daro ir dings iš čia.

-Gana. Nežinau kas tarp jūsų vyksta ir dėl ko taip liejat pyktį vienas ant kito, bet gal galit išsiaiškinti savo santykius kur nors kitur? Jei jau taip nepasidalinat vaiku, eikit į teismą. Tik man nerimą kelia viena smulkmenėlė. Judu vienas kitą mylit, aš tai puikiai matau. Martinas seniai galėjo pasiimti sūnų ir išeiti, o Liucija, tu jam galėjai seniausiai iškviesti policiją, juk telefonas tavo guli tiesiog ant spintelės. Bet jūs to nepadarėte.-Sustatė mudu abu į kampą Henris, mums beliko tik sugalvoti krūvas netikusių priežasčių tam paneikti.

-Henri, beviltiška. Mes su juo jau taikėmės. Iš to nieko nesigavo. Kaip pats Martinas man kažkada sakė, jog jis įsimyli daugybę kartų ir jo širdyje nėra vietos pastoviems santykiams. Neleisiu Kristianui užaugti tokiu kaip tu pasileidėliu.-Pažvelgiau jam į akis, kurios vargu ar suvokia, kokia atsakomybė gali kristi ant jo pečių. Kartais atrodo, kad jis aplamai praranda protą ir visiškai nemąsto.

-O aš neleisiu jam augti su tokia pasileidusia motina.-Tarė savo grubiu balsu jis ir pažvelgė į kūdikį, kuris ramiai gulėjo Henriui ant rankų.

-Su pasileidusia motina? Net dabar nuo tavęs sklinda moteriškų kvepalų aromatas. Prisipažink, jog iš to įniršio, kai Frenkas mane pabučiavo tu visą savaitę dulkinaisi su pirmomis pasitaikiusiomis. Apie kokią meilę tu gali kalbėti? Tu nesupranti ką reiškia ištikimybė, vargu ar kada nors suprasi. Aš tavęs niekados nebūčiau išdavusi, o štai tu manęs jau visiškai nestebini. Negana to dar ir nori pasiimti Kristianą. Tu niekšas, kokių maža.-Viduje jaučiau kažkokį akmenį, kuris nugula ant širdies. Jis melavo, visada melavo. Aš juo išties tada mašinoje patikėjau, bet eilinį kartą be reikalo. Vos tik mums susipykus ar susiginčijus jis bėga ieškoti paguodos pas kitas moteris.

-Tebūnie kaip tu nori, bet tu man neuždrausi bendrauti su juo. Ir jei dar kartą tu jį pradanginsi, aš pasiimsiu Kristianą sau.-Jis savyje visiškai pasimetė, reiškia buvau teisi, jog jis eilinį kartą mane išdavė su kitomis. Nepataisomas, o aš išties patikėjau, jog jis pasikeitė. Pasirodo klydau.

-Viskas aišku. Kam tuomet man padėjai? Kam reikėjo su manimi žaisti? Juk nieko iš to nepasiekei.-Nemeluosiu buvo sunku suvokti, kad viskas vėl sugriuvo, bet aš nepradėsiu vėl dėl jo verkti. Taip norėjau, kad jis išeitų ir daugiau gyvenime nebegrįžtų. Visos tos pasakos apie tikrąją meilę buvo melas. Nėra nieko panašaus realiame gyvenime.

-Nes aš išties tave mylėjau ir myliu. Man nesunku tą pripažinti.-Jo balsas tapo tylesnis, o žvilgsnis ne toks suirzęs. Atsileido jo pyktis, jis visiškai valdomas emocijų žmogus, kaip ir aš, matyt du emocionalūs žmones negali būti kartu. Kartais taip nutinka, kad du žmones negali tiesiog būti drauge, net jei myli vienas kitą.

-Tu nemoki mylėti. Jei išties mane mylėtum apie kitas, net pagalvoti negalėtum. Galėsi paturėti Kristianą savaitgaliais. Dabar būk geras išeik iš čia.-Nusukau veidą į šoną ir tvardžiau emocijas, o tuo tarpu mano brolis išsižiojęs spoksojo į visą šią dramą. Martinas norėjo dar kažką man pasakyti, bet jis tik praėjo pro mane prie savo sūnaus. Jis pažvelgė Henriui į akis, o Henris į mane. Jie laukė mano leidimo Martinui paturėti ant rankų Kristianą. Aš lėtai atsigręžiau į juos ir palinksėjau broliui.

-Tik atsargiai, jis ką tik užmigo.-Tarė Henris paduodamas mažylį jam į rankas. Mano akys nenusileido nuo to vaizdo kaip Martinas laikė jį ant savo rankų. Kažkoks keistas jausmas mane užplūdo. Jie taip gražiai atrodė, kad norėtųsi įrėminti šį momentą. Manyje vis dėlto kuždėjo ir baimė, kad Martinas gali pasiimti jį ir tiesiog dingti iš čia, bet aš kažkur suvokiau, jog jis to nepadarys.

-Aš tik noriu, kad viskas būtų kaip ankščiau. Kaip tada, kai mudu susitaikėme. Aš suklydau, kai pamačiau tave su Frenku. Atleisk.-Netikėtai prakalbo jis žiūrėdamas į Kristianą. Jei nežinočiau koks žmogus slepiasi už viso to, aš tikrai eilinį kartą užkibčiau už jo tokių žodžių.

-Nereikia Martinai, aš tau seniai atleidau. Deja mes negalime atsukti laiko atgal, todėl nebus taip kaip ankščiau. Tu savo šansą išnaudojai. Tu net neatsiliepei man į skambučius, kad viską išsiaiškinti. Aš tavimi nebetikiu, o pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas kuriant ryšį su žmogumi ir tu tai puikiai žinai.-Buvau kieta kaip ledas, kuris daugiau nebetirps. Aš juo labai nusivyliau.

-Gal aš paliksiu jus vienus.-Tarė mano brolis judėdamas link durų, o aš jį sustabdžiau:

-Nereikia, Martinas jau išeina.-Priėjau prie jo ir suprantamai parodžiau, jog jo laikas pasibaigė. Pagaliau jis atvėso ir neberodė man tokios agresijos, kaip iš pradžių.

-Aš užsuksiu rytoj, kad sutvarkyti viską. Judu daugiau nebegyvensite šiame rajone. Nupirksiu jums namą ir viską ko tik reikės.-Jis vėl ėmė vadovauti paradui, o man jau visa tai buvo taip nusibodę. Man iš jo nieko nereikia ir nereikėjo, apart supratingumo.

-Martinai, mums nieko iš tavęs nereikia, ypač tavo pinigų. Duok vaiką.-Pažvelgiau į jį su rimtu veidu kaip šis nenorėdamas padavė Kristianą man į rankas. Gerai, kad jis dar visai mažas ir nesupranta kokia mėsmalė verda tarp jo tėvų.

-Mano sūnus, negyvens tokiomis sąlygomis. Geriau su manimi nesiginčyk. Rytoj mes važiuosime apžiūrėti namų ir viskas. Būk pasiruošusi lygiai dešimtą, mano vairuotojas atvažiuos jūsų paimti.-Jis sudėstė man visą rytojau planą ir prieš išeidamas pridūrė.-Geros jums likusios dienos.-Išėjo jis iš kambario, o aš sunkiai atsidusau ir pažvelgiau į savo brolį, kuris kažkodėl ėmė šypsotis.

-Kas tau tokio juokingo?-Paklausiau jo ir suraukiau antakius.

-Tiesiog judu labai keisti. Vieną akimirką norit vienas kitą užmušti, o kitą susitariat važiuoti pirkti namo. Aš taip suprantu čia normalus dalykas jūsų santykiuose.

-Kokiuose dar santykiuose? Jis dulkinasi su visomis iš eilės. Ar nematai, kad jis viską daro savanaudiškai, aš net nesutikau su juo niekur važiuoti.

-Bet ir neatsisakei.-Jis dar labiau išsišiepė, o aš nebeišlaikiusi išėjau iš kambario.