Išskridę paukščiai

14.

Pow Martinas.

-Nieko daugiau nežinau, matyt jam nerūpi ir tiek.-Karina atsistojo ir susidėjo visa patenkinta dokumentą į rankinę. Vat ko žmogui reikia iki laimės, jai net jos dukra nerūpi, paliko velniai žino kuriame Amerikos krašte. Ji visiška beprotė, tokių kaip ji dar reikia paieškoti. Ačiū dievui greitai įvyks mūsų skyrybos ir aš daugiau nieko bendro su ja neturėsiu.

-Tu pasirašei mūsų skyrybų dokumentus? Beje pakol neišėjai duok man Frenko numerį.-Pakilau nuo stalo ir pasitaisiau savo marškinių apykaklę. Jaučiausi, tarsi sudariau kažkokį sandėrį, kuris turėtų mane kada nors išlaisvinti. Mintys vėl ėmė suktis apie Liuciją, koks kvailys buvau kai ją išdaviau su šita parazite. Dėkui dievui, kad aš gavau dar vieną šansą viską ištaisyti.

-Pasirašiau seniai, dar prieš išskrendant į Londoną, grįžusi į Ameriką viską nunešiu į agentūrą. Žinai tiesą sakant nemanau, jog Frenkas norės su tavimi kalbėtis, bet prašau, gali bandyti.-Ji išsitraukė mažą popierėlį ir užrašė ant jo numerį. Jei reikės aš tą Frenką iš po žemių iškasiu, jis tikrai keistas tipas. Atrodo jam tai turėtų rūpėti, bet kažkodėl visa atsakomybė ir baimė krenta ant mano pečių. Man taip norisi išvysti tą mažylį, kad padarysiu bet ką.

-Na pagaliau mūsų keliai su tavimi skiriasi. Tikiuosi paspringsi su tuo verslu ir pinigais. Linkiu tau gero vėjo.-Nusišypsojau ir įsidėjau numerį sau į kelnių kišenę. Karina tik dirbtinai nusišypsojo ir prieš išeidama pridūrė:

-Jei ne aš tai esu tikra bus kita. Tokie kaip tu nesikeičia, tu ją vis tiek išduosi ankščiau ar vėliau ir pasirinksi moterį kuri eilinį kartą išsiurps iš tavęs paskutinę kapeiką. Aš iš pradžių išties tave mylėjau, kol neįsitikinau koks tu niekšas ir mergišius. Tokiems kaip tu aplamai neturėtų duoti teisės liestis prie moterų. Gerai, kad aš protinga ir pasiėmiau dalį už visą tą moralinę žalą kurią man padarei...-Jos tų visų marazmų man buvo per akis, nusprendžiau neduoti daugiau jai aušinti burnos ir dar labiau mane smerkti:

-Gana, viskas. Man atsibodo tavęs klausytis, tu nieko nesupranti. Jau tik ne tau mane mokyti, pati per kiek vyrų perėjai. Gyvenime neiškeisčiau Liucijos į tokią kaip tu.-Viduje manęs vis dėlto sukuždėjo sąžinė dėl praeities. Juk visada mylėjau vieną ir tą pačią, nežinau ko man trūko, kad ėjau per visas moteris. Galbūt buvau kvailas ir labai jaunas, jog suprasčiau ką reiškia mylėti.

-Meiluti, tu jau tai padarei ir esu tikra padarysi dar kartą. Geros tau dienos.-Ji pasiunčia man oro bučinį ir dramatiškai apsisukusi išėjo iš kavinės. Aš numečiau sąskaitą ant stalo ir vos sukandęs dantis laikiau savo įniršį, kurį ta kvaiša manyje sukėlė. Tai ne tiesa, aš jos neišduosiu, ji man tapo šventa. Jei kada nors taip nutiktų...ne taip niekados nenutiks, aš nebe tas, nenoriu net pagalvoti ar prisiminti.

Greitai išeinu laukan, kur dieninė saulė tiesiog spigino akis. Šiandien turiu pasimatyti su Liucija, bet kokia kaina. Nusprendžiau nupirkti gėlių ir nieko jai nesakęs užsukti pas ją, taip sakykim ruošiausi nustebinti. Pasiilgau jos žvilgsnio kuris sudrebina širdį, o dar ta šypsena kuri verčia dainuoti viduje, išvis mane pasiima toli tarp pasakiškų debesų. Nereikėjo ilgai laukti kaip atsiradau prie jos tėvų namo durų. Net nežinau kodėl, bet mane apėmė toks jaudulys, kad negalėjau nustovėti vietoje. Nuspaudžiau skambutį ir laikydamas puokštę šviesiai rožinių rožių nekantriai laukiau kol atsivers kelias pas Liusę. Girdėjau besiartinančius žingsnius ir vos tik spėjau sumirksėti durys atsivėrė, o priešais mane stovėjo jau seniai matyta, bet pažįstama moteris.

-Martinai? Ką čia veiki? Nesitikėjau tavęs išvysti, kažkas nutiko?-Liucijos mama buvo labai nustebusi mane matydama, bet aš ją puikiai suprantu. Aš ir pats nejaukiai jaučiausi priešais ją stovėdamas. Net nežinojau nuo ko pradėti, matyt jai niekas nieko nepasakojo, jog mudu su jos dukra kaip ir vėl kartu.

-Sveiki, aš pas Liuciją atėjau. Ji namie?-Imu žvilgčioti jai už nugaros, o ta nieko nesupranta ir atsiremia į tarpdurį. Jaučiausi kaip tikras mažvaikis, kuris pirmą kartą atėjo susipažinti su merginos tėvais. Ponia Lopez mane nužvelgė nuo galvos iki kojų ir sustojo ties akimis.

-Klausyk tu tikrai nesergi? Vaikeli, judu išsiskyrėte dar rudenį ir dabar vėl drauge? Man Liucija nieko apie tave nepasakojo, bet kai išgirdau vakar, jog ji su tavimi iškarto suvokiau, kad kažkas ne taip...tai judu vėl kartu?-Ji buvo apsupta spėlionėmis, nes ta nenaudėlė nieko nepapasakojo savo mamai. Nespėjau nė išsižioti kaip laiptais į apačią nusileido miegančioji gražuolė. Ji buvo su rožiniu chalatu ir šlepetėmis, vos tik mūsų akys susitiko ji akimirkai sustojo, tarsi pamatė vaiduoklį.

-Mama, tu jau gali eiti, jis greičiausiai pas mane atėjo.-Ji priėjo prie savo mamos, o ši tik pažvelgė į mudu įtartinu žvilgsniu. Liucija kažkaip nedrįso prie manęs arti eiti, lyg kažko drovėjosi. Aš nenuleidau nuo jos akių, mano veide iškarto suspindėjo šypsena, ji buvo nuleidusi galvą žemyn kaip tikra drovuolė.

-Aha tikrai, kad pas tave. Kitą kartą anksčiau atsikelk jei jau jaunikiai pradeda vaikščioti nepersėją rytais. Mudvi vakare turėsime rimtą pokalbį dukrele.-Ji sumurma Liucijai ir palieka mudu du. Vos tik jos mama pasislėpė už kampo, ši pakėlė į mane savo akis ir šyptelėjo. Be jokių nereikalingų žodžių ji puolė man į glėbį ir stipriai apsikabino.

-Tu atrodai nuostabiai, kaip tikra princesė.-Sušnabždėjau jai į ausį ir pajaučiau kaip ji dar labiau išsišiepia. Sekundei užmerkiau akis, kad pasimėgauti šiuo momentu ir tiesiog apie nieką negalvoti. Po susitikimo su Karina manyje buvo visiškas chaosas, bet dabar kai glėbyje laikau savo mažąją gražuolę, viskas išnyko. Ji, tarsi mano vidines žaizdas gydantis vaistas.

-Ačiū, tu taip pat kaip niekad išsipuošęs. Nieko man nesakei, kad atvažiuosi.-Ji pažvelgia man į akis, bet aš net nesiruošiau jos paleisti. Galėčiau ją taip apglėbęs stovėti amžių amžius.

-Norėjau padaryti tau staigmeną, tikiuosi man pavyko.

-Tu padarei staigmeną ne tik man, bet ir mano mamai. Todėl sakyčiau tau, netgi labai pavyko. Mes taip ir stovėsime ar tu užeisi į vidų?-Nuleidžiu akis jai ant lūpų ir netrukus iškišu jai prieš nosį rožių puokštę. Norėjau vėl matyti ją besišypsančią, noriu tai matyti visada. Mano akys žinoma pastebėjo ir pakabuką jai ant kaklo, kurį vakar padovanojau. Džiaugiuosi, jog jai patiko.

-Čia tau.-Pats jaučiau nuo gėlių sklindantį aromatą, jis man ilgai primins šią akimirką. Ji jau norėjo pagriebti tas rožes iš mano rankų, bet aš jas staiga patraukiau į šoną ir papurčiau galvą. Jos žvilgsnis iškarto pasikeitė, ji liko kažko nesupratusi.-Pradžiai turi mane pabučiuoti.

-Gudruolis.-Ji nieko nelaukusi susiliečia su mano lūpomis ir aš lieku patenkintas visa šia diena šimtu procentu.