Išskridę paukščiai

20.Man jo trūksta...

Pow Liucija.

Praėjo lygiai savaitė nuo to momento, kai susigražinau sūnų. Neapsakoma laimė užplūdo mano namus. Mano mama, net surengė šeimos vakarienę. Tuoj pas mus atvyks mano brolis su šeima, o prie jų ir Ronaldo. Mudu su Ronaldo kelis kart šnekėjomės telefonu, jis manęs tikrai nepamiršo. Kas liečia Martiną, jis aplamai neatsiliepinėjo į mano skambučius ir net nesistengė palaikyti su manimi kontakto. Su Nelsonu aš atsiskaičiau, bet štai Frenkas tikrai negaus nei cento, už tą poelgį. Per jį aš dabar suku galvą kaip susitikti su Martinu ir viską paaiškinti. Kas jei jam kas nors nutiko? Mes jo tada taip ir neradome, jis kažkur pradingo, tiesiog išėjo.

-Liucija, būk gera atidaryk duris.-Išgirdau mamos prašymą besėdėdama svetainėje ant fotelio su Kristianu. Šiaip jis labai ramus vaikas, retai kada rėkia. Tikrai ne tėvo temperamentas, jis bus panašus į mane, bent jau charakteriu. Nors ką aš čia sprendžiu ankščiau laiko, užaugs pamatysim. Pasiimu mažylį ant rankų ir nueinu atidaryti duris. Jau buvo už lango sutemę, mano brolis niekad neskuba atvykti. Nutaisiau šypseną ir atrakinau duris.

-Sveiki, jūs kaip visada vėluojat. Dėkui Dievui mama dar virtuvėje nebaigė kepti savo kepsnių, nes jie jau būtų atšalę.-Sutikau svečius ir akimis sustojau ties mažyliu Hariu. Jis rankoje laikė savo žaislinę mašinėlę, o juk kažkada ir Kristianas užaugs tokiu dailiu berniuku. Jie visi praėjo vidun, o paskutinis ir Ronaldo, tik keista, jog jis niekur neima savo partnerio. Gal drovisi.

-Atleisk tie kamščiai ir dar Haris su savo kaprizais. Atnešėm tortą, kur dėti?-Tarė mano brolis ir atsigręžė į mane, kaip aš uždariau duris ir stovėjau gale greta Ronaldo.

-Nešk į valgomąjį.-Numojau ranka į netoliese buvusį kambarį. Mūsų valgomasis ir virtuvė buvo sujungti, o štai svetainė atskira. Būdavo labai lengva supainioti kambarius, nes tiek valgomasis, tiek svetainė labai panašaus stiliaus ir randasi greta vienas kito. Henris su savo žmona nuėjo į valgomąjį pasisveikinti su mama, o štai Ronaldo staigiai atsisuko į mane ir įsitaisė į Kristianą mano rankose.

-Džiaugiuosi už tave. Pagaliau jį radai. Tada, kai išlėkei iš mano namų, labai išgąsdinai. Aš tau skambinau tą dieną, bet tu neatsiliepei. Dėkui dievui su juo viskas gerai.-Susirūpinusiai tarė jis, o aš prisiminiau, kaip mudu su Martinu būtent tą vakarą spėjome ir susirieti, ir tuo pačiu labai aistringai susitaikyti. Tik štai viskas ne taip paprasta, mudviem ir vėl kelią perbėgo juoda katė.

-Ačiū už rūpestį Ronaldo, aš taip pat dėkoju dievui, kad viskas baigėsi gerai. Patikėk tą dieną aš buvau ne pačios geriausios būsenos. Tu kodėl nepakvietei Emanuelio kartu su savimi? Jis amžinai sėdi tarp keturių sienų, niekur jo nesivedi.-Pasiteiravau ir pažvelgiau jam tiesiai į akis, na tikrai tas žvilgsnis toks vyriškas, kad niekas niekados net nepagalvotų apie jo tikrąją orientaciją.

-Emanuelis nemėgsta kištis į mano verslo reikalus ir vaikščioti pas žmones, kurių nepažįsta. Toks jau jis yra, uždaras.-Mudu privačiai papliurpėme ir galiausiai nuėjome į svetainę, kur jau visi sėdėjo prie stalo. Mano brolis sėdėjo su žmona vienoje pusėje, o tėtis kaip koks šeimininkas prie stalo krašto. Mama žinoma greta tėvo, o štai mudu su Ronaldo atsisėdome priešais Henrį ir jo žmoną. Geriausią vietą priešais mano tėtį užėmė žinoma, kad Haris. Du šeimininkai.

-Liucija, gana tau jį laikyti ant rankų. Duok ir dėdei pasidžiaugti.-Tarė mano brolis ir pakilo nuo savo kėdės, kad aš jam paduočiau mažylį. Aš sunkiai atsidusau ir suvokiau kas dabar prasidės, o prasidės tema apie Kristiano gyvenimą, ateitį na ir žinoma tėvą. Kaip gi be jo. Galiu garantuoti Henris užduos laviną klausimų belaikydamas mano sūnų pas save ant rankų.

-Prašau gerasis dėde.-Padaviau jam į rankas kūdikį ir toliau tyliai sėdėjau prie stalo laukdama viso to cirko. Mano akys pastebėjo garuojantį maistą ant stalo, nuo kurio sklido svaiginantis aromatas. Negalėjau daugiau jam atsilaikyti, todėl įsidėjau kepsnį pas save į lėkštę.

-Kaip jūs jį suradot? Kas per idiotai drįso taip elgtis?-Paklausė brolis ir trumpam pažvelgė į mane, na, o aš žinoma galvojau ar verta imti ir pasakoti viską nuosekliai. Po to prasidės priekaištai ir visos kitos nesąmonės. Henris mėgsta patraukti mane per dantį, kai yra tokia galimybė, o ypač prie tėvų. Juk jis bando vaidinti tokį tobulą.

-Ilga ir nelabai reikšminga istorija. Svarbiausiai, kad jis atsirado, o visą kitą galima užmiršti.-Išsisukau nuo klausimo ir net nepastebėjau kaip bepjaustydama kepsnį vos neperpjoviau lėkštės per pus. Į mane įsitaisė Ronaldo, kuris pastebėjo mano susierzinimą.

-Kitą kartą būk atsargesne, kai vaikščiosi šiais parkais. Aplamai tau su mažyliu reikėtų išsikraustyti iš čia, juk nesėdėsi visą laiką pas tėvus. Aš nuo šešiolikos dirbu ir štai turiu namą, o svarbiausiai pilną, laimingą šeimą.-Jis kalbėjo su tokiu pasididžiavimu ir vis žvalgėsi į tėtį ir mamą. Pasipūtęs pasidarė, jam niekad aš per daug kaip sesė ir nerūpėjau. Kai dingo Kristianas, jis beveik net neužsiminė apie tai, nors puikiai žinojo. O dabar stebuklingai užsimanė pasikalbėti prie tėvų.

-Sveikinu, kad turi namą ir šeimą. Būk geras jei tau taip rūpi tavo šeima, tuomet nesikišk į manąją. Aš savo gyvenimą susitvarkysiu ir be vyresnėlio brolio patarimų.-Štai kodėl aš niekad nemėgau tų šeimos susitikimų, per juos visada imu rietis su Henriu, na dažniausiai. Čia mūsų bendra tradicija, beveik kiekvienais metais. Jis turbūt niekados nenustos su manimi konkuruoti priešais tėvus.

-Tavąją? Kad aš nematau tavosios šeimos, kur ji? Kaip ketini užauginti šį mažylį? Užkrausi viską tėvams? Tu nors, kokias nors pajamas gauni?-Na va ir čia jis ėmė peržengti visas ribas. Kaip jis mane erzino, o dar prie Ronaldo išvis taip nepatogu pasidarė, kad galvojau tuoj pat pakilsiu nuo šio stalo. Laimei čia įsikišo jau ir Henrio žmona Kristina:

-Henri, liaukis. Mes atėjome pasidžiaugti, jog pagaliau atsirado Kristianas. Judu pasikalbėsite vėliau, ne prie stalo.-Tarė ji jam ir tas kaip šilkinis nusiramino. Tik pagalvokit, svajonių šeimynėlė. Tokie spindintys ir pasipuošę, lyg iš filmo traukti. Man bloga nuo jų darosi, nevisi sugeba turėti savo verslą ir uždirbti tūkstančius į dieną, bet mano broliui to nesuprasti.

-Taip teisingai Kristina sako. Jūs be peštynių negalit, liaukitės nors vieną kartą. Gana.-Pasireiškė ir mano tėvas, o štai mama tylėjo. Ji tarsi su juo sutinka ir jau ne pirmą kartą. Spoksojau į Kristianą pas Henrį ant rankų ir kažkas manyje išties suvirpėjo. Kažkoks keistas jausmas, lyg gėda, jog aš šiam vaikui ateityje nieko negalėsiu duoti. Haris turės pilną žaislų, o jis vos kelis. Taip sunku vėl pakilti nuo dugno ir pradėti naują gyvenimą. Man labai trūksta Martino, aš esu pasiruošusi jam pasakyti tiesą, nesvarbu mudu vėl būsime kartu ar ne, ką tik suvokiau, jog jis privalo žinoti, kad Kristianas jo vaikas.