Išskridę paukščiai

15.

Pow Liucija.

Buvau visiškai nustebinta, jog jis užsuko pas mane nieko nesakęs, bet jei atvirai jaučiausi labai pamaloninta. Taip jau gavosi, kad jis likosi pas mane nakvoti, deja miegas buvo paskutinis dalykas kuriuo mudu užsiiminėjome. Išaušus rytui greta savęs Martino nebemačiau. Vos tik suvokiau, jog guliu viena iškarto pakilau iš lovos. Užsimečiau chalatą ir tyliai nusėlinau į apačią. Name buvo tylu kaip bažnyčioje, net keista pasidarė. Nusileidusi į pirmą aukštą išgirdau kažkokius triukšmus sklindančius iš virtuvės pusės. Mano smalsumas nuvedė mane į virtuvę, kur mano akys išvydo mamą ruošiančią pusryčius. Lengvai atsidusau, viduje tikėjausi, jog tai Martinas sugalvojo kažką.

-Mama, o tu nematei Martino?-Nedrąsiai prisėlinu prie jos ir spoksau kaip ši kepa blynus. Visi tie kvapai priminė vaikystę. Apetitas sukilo momentaliai, norėjau kuo greičiau jų paragauti. Mano mama be jokios reakcijos veide papurtė pečiais, net nepažvelgdama į mane.

-Nežinau. Išvažiavo turbūt.-Taip šaltai atsakė, kad net aš nejaukiai pasijaučiau. Ji ką ant manęs pyksta? Vos tik norėjau pražioti burną ji vėl kažkaip piktai tarė.-Supratau, kad tu jam taip ir nepasakei, kad vaikas jo? Gali, net nesiteisinti. Tu man neseniai kartojai, jog jis vedęs ir turi vaiką su tavo drauge. Liucija, tu ir vėl pati veliesi į kažkokius meilės trikampius, o po to verksi. Negalima taip, aš tavęs taip neauklėjau.

-Suprantu, jog negerai darau, jog jam nesakau, bet kol kas ne laikas. Jis man padeda surasti Kristianą ir jei dabar pasakysiu tiesą, šis tikrai gali ne juokais įsižeisti ir velniai žino ką padaryti. Mudu ne per seniausiai buvome apsiginčiję ir žinai ką jis man pasakė? O gi tai, jog net jį suradęs neatiduos sūnaus. Nesakau, kad juo visiškai nepasitikiu, tiesiog lai pradžiai atsiranda Kristianas, o po to, ką nors sugalvosiu. Martinas sakė, jog skiriasi su Karina, vienu žodžiu ilga istorija.-Net pati nepastebiu, jog imu vaikščioti mamai už nugaros pirmyn ir atgal, lyg kažką labai galvodama. Tiek daug minčių sukasi galvoje, kad net pasiklysti galima.

-Elgiesi kaip penkiolikmetė kvaiša. Tu su juo vėl kartu, bet sakyti tiesos neketini. Nesuprantu kaip išvis galima kurti santykius, kai nesi su partneriu visiškai atvira. Dukra, tai taip kvaila ir nesuprantama, na pati pagalvok. Aš neketinu su tavimi veltis į šias intrigas, todėl daugiau nenoriu jo matyti savo namuose, kol jam nepasakysi tiesos.-Ji taip tvirtai tarė savo žodį, kad net man širdis suvirpėjo. Kaip visada sudiktuoja man savo sankcijas, jokio supratimo ir užuojautos.

-Tu man taip ir neatsakei į klausimą. Kur jis išėjo? Tu juk jį matei.-Ėmiau nerimauti dėl jo, man baisu, kad tarp mūsų vėl neatsirastų kokia nors kliūtis. Prisirišau prie jo labiau nei kada nors ankščiau.

-Mačiau kaip jis išėjo visas skubėdamas pro duris. Viskas. Atrodė kažkas dega, taip staigiai išlėkė, kad net nespėjau atsisveikinti.-Ji įdėjo blynus į lėkštę ir padavė man į rankas. Aš nuėjau pasiėmiau įrankius iš spintelės ir atsisėdau prie stalo. Keista ir kur jis galėjo skubėti? Nieko man nesakė, kaip atėjo netikėtai, taip ir išėjo. Nebūtų Martinas.

-Jis pastaruoju metu keistai elgiasi, visai ne taip kaip ankščiau. Nebeliko jame tos vidinės ugnies, kuri tiesiog veržėsi iš jo. Jis tapo kažkokiu kitu, geresniu. Tik nežinau kur jo tas gėris prives. Mam, aš jam nesakysiu tiesos kol kas, net nežinau kaip tai padaryti. Bijau jį įskaudinti, bijau, jog jis vėl virs tuo senesniu Martinu.-Spoksau į garuojančius blynus ir laukiu, kol mama galiausiai atsisės greta manęs prie stalo. Man širdyje, tarsi akmuo atsirado, taip sunku meluoti mylimam žmogui. Jis to nenusipelnė, bet nieko negaliu pakeisti.

-Aš nesuprantu, kodėl tu nebijai jam meluoti? Bijai senojo jo, bet nebijai savo melo. Kuo greičiau pasakysi tuo bus geriau. Jis geras vaikinas, jei tikrai myli atleis, esu tikra, kad toks kaip Martinas tave supras. Juk vis tiek jis sužinos ir jei tai padarys ne iš tavo lūpų, tuomet sukils didžiulė audra judviejų santykiuose. Pagalvok apie tai.-Ji atsisėda prie stalo ir padeda vos man ne prieš nosį uogienę. Mano smegenys bandė suvirškinti ką, ką tik pasakė mama. Visiškai suvokiau, jog elgiuosi neteisingai, bet tas jaudulys ir nežinomybė vertė dar šiek tiek palaukti su šiomis žiniomis.

-Turiu jam paskambinti. Jis galėjo ir perspėti, prieš išeinant. Dabar turiu jaudintis per jį.-Pakylu nuo stalo ir nueinu į svetainę, kur manęs niekas negirdės. Išsitraukiu telefoną ir surenku jo numerį. Kažkodėl keistai jaučiausi jam skambindama. Laukimas, laukimas ir dar kartą laukimas. Na kur tu Marti? Netrukus išgirdau vyrišką balsą, tik bėda jis nepriklausė tam kurio aš laukiau.

-Mes laukėme tavo skambučio. Turime Romeo, o dabar ir Džiulietą. Paklausyk įdėmiai, tavo princas nukrito nuo balto žirgo ir mes jį netikėtai išgelbėjome, o gal greičiau pasisavinome. Ne gana to, turime ir tavo sūnelį, jis gyvas ir sveikas, kol kas. Jei nori atgauti bent vieną iš šių meilučių, tuomet darysi viską ką aš tau pasakysiu. Susitariam?-Tas balsas buvo toks pažįstamas, kad maniau išsikraustysiu iš proto. Kai jis pasakė, jog turi Kristianą, net rankos nutirpo, aš lėtai atsisėdau ant sofos ir užsidengiau burną delnu.

-Kas jūs tokie? Tuoj pat paleiskit juos.-Šoko būsenoje, net kalbėti buvo sunku. Taip dienos pradėti tikrai nenorėjau ir neketinau. Kaip Martinas galėjo papulti į jų spąstus? Po kelių sekundžių atpažinau tą balsą ir suvokiau, jog tai tas pats idiotas, kuris vos nenutrenkė manęs su motociklu prieš pusę metų. Dėkui dievui mama buvo su manimi kartu, nes jau tada jis būtų mane užmušęs.

-Mažiau klausimų daugiau darbų. Atsiųsiu tau adresą ir iki rytojaus aš noriu, jog tu ten ateitum su milijonu svarų. Man vienodai iš kur ir kaip tu juos gausi. Jei nebus, tada Romeo kaip ir planuota mirs, o mažasis princas bus išgabentas toli toli nuo čia. Jokios policijos, jie tau tikrai nepadės. Iki susimatymo.-Jis pašaipiai nusijuokė, o aš galvojau išprotėsiu. Nenormalūs išsigimėliai. Iš kur man gauti tokią pinigų sumą? Ne, aš tiems šunsnukiams nenusileisiu. Kai ką sugalvojau, jie pagrobė labai netinkamą žmogų. Martinas pats buvęs banditėlis, esu tikra vis dar turi žmonių kurie už jį padėtų galvą. Nieko nelaukusi pakilau nuo sofos ir nubėgau pas save į kambarį. Ten susitvarkiusi ruošiausi užeiti pas vieną pažįstamą. Jis man turėtų padėti, jis gana įtakingas nusikaltėlių pasaulyje, turi savo nešvarią kompaniją, kuri daro nešvarius darbelius. Jis tikrai pažįsta Martiną, esu tikra man padės...