Išskridę paukščiai

25.

Pow Liucija.

Visą naktį nesumerkiau akių ir galvojau apie Martiną. Nemeluosiu ryte mano pagalvė buvo visa šlapia nuo ašarų. Širdis man taip kuždėjo, jog nori būti su juo, bet visi tie nesusipratimai. Nėra normalu iš jo pusės eiti ir duotis su visomis iš eilės, vos tik pamačius, kad Frenkas mane bučiuoja. Kaip išvis galėjo jam šauti į galvą, jog aš vėl susitaikiau su Frenku. Vadinasi Martinas manimi nepasitiki, beje kaip ir aš juo, mudu iš vienos pusės abu esame melagiai. Netrukus aš išgirdau kaip mano telefonas suskamba nuo atėjusios žinutės. Lėtai pasiimu jį nuo spintelės į rankas ir vos pramerkusi akis pažvelgiu kas mane trukdo nuo pačio ryto. Jame išvydau žinutę nuo Martino, kuri skambėjo taip:

Mano vairuotojas jau kelyje, tikiuosi tu susiruošei.

Aš tik sunkiai atsidusau ir numečiau mobilųjį į šoną. Jis ką rimtai vakar norėjo mane užmušti, o šiandien nori pirkti man namą. Čia visiškas nesusipratimas, cirkas jei tiksliau. Man pačiai juokinga ir tuo pačiu metu graudu nuo visų šių dalykų, kurie vyksta su mumis. Tragikomedija, kitaip nepavadinsi.

Netrukus mano mintis išblaškė greta gulėjęs Kristianas. Šiąnakt jis miegojo su manimi, o tiksliau palaikė man kompaniją būdamas šalia. Jis taip pat nelabai sumerkė akių, atrodo kažką jaučia. Suvokiau, jog laikas keltis ir eiti. Aš vis tiek labai norėjau sutikti Martiną, net jei mudu riesimės. Viduje aš tiesiog negaliu be jo, kad ir kokią išdidžią vaidinčiau išorėje. Per jį akimirką, nusispjoviau net į sūnaus dingimą ir aš puikiai žinau, jog tai neatleidžiama. Daugiau taip nepasikartos. Martinas man tarsi susuka galvą ir visiškai pasiima protą.

Nerangiai pakilau iš lovos, pasiėmiau Kristianą, kuris valgė savo rankas ir ėmiau ruoštis. Po maždaug valandos mudu abu buvome pasiruošę ir papusryčiavę. Mano telefonas vos nesusprogo nuo Martino žinučių, bet aš specialiai neskubėjau. Mačiau kaip jo vairuotojas laukia prie namų ir manęs tai visiškai nejaudino.

-Liucija, kas ten per mašina užstatė įvažiavimą. Ten tavo naujas kavalierius?-Priėjo prie manęs tėtis visas nepatenkintas, nes tas vairuotojas užstatė jo automobiliui pravažiavimą mūsų kiemelyje. Aš tik spoksojau pro langą ir šiek tiek šyptelėjau.

-Ne, tėti. Ten kažkoks idiotas. Nesijaudink aš tuojau su juo pasikalbėsiu.-Įsiropščiau į batus ir su kūdikiu ant rankų išėjau laukan. Vairuotojo akys susitiko su manosiomis, jis jau norėjo išlipti man atidaryti durų, bet aš pirma priėjau prie jo durelių ir neleidau jam net išlipti.

-Panele, ponas jūsų jau laukia vietoje.-Pradėjo jis savo paistalus kaip aš numojau ranka ir nė neketinau viso to klausyti.

-Jūsų ponas nenumirs. Klausykit, manęs tas idiotas neklauso, gal malonėsite jam pranešti, kad ponia Liucija, nenori su juo turėti nieko bendro? Būčiau labai dėkinga jums.-Pasijaučiau išties kaip kokia ponia. Norėjau, jog jis suprastų, kad jo pinigai nesugražins manęs pas jį, jei jis to tikisi, kas yra akivaizdu. Žinoma kaip jau ir sakiau aš be proto norėjau su juo vėl kristi į tą vandenyną pažadų ir meilės, bet laikiausi.

-Jūs turite omenyje ponaitį Martiną? Deja jis man sakė be jūsų negrįžti. Malonėkite sėsti į automobilį, jums nesunku, o aš už tai pinigus gausiu. Supraskite, ponas sakė, kad mane atleis jei jūsų nenuvešiu, o pinigai šią akimirką man be proto svarbūs.-Klausiausi jo ir automatiškai ėmiau linksėti galva, tarsi jį užjaučiu.

-Ir ilgai jūsų Martinas mokino jus šių pasakų?-Nenorėjau tikėti visais tais paistalais. Žinoma jis primokino savo vairuotoją geduoti man tokias giesmeles. Arba neatmesiu versijos, kad jis buvo išties toks beširdis ir liepė laukti manęs, kad ir iki ryto.

-Panele, aš kalbu visiškai atvirai. Va ranką galiu pridėti prie širdies, jis išties mane atleis.-Jis visiškai nejuokaudamas prisidėjo ranką prie širdies, tarsi sako man išpažintį. Manyje kažkodėl rimtai sukuždėjo sąžinė, o kas jei jis tikrai nemeluoja? Juk aš nebūsiu tokia beširde kaip Martinas.

-Tiek jau to.-Sunkiai atsidusau ir pati įsėdau į automobilį. Tai buvo nemaža mašinėlė, juodai baltas salonas ir krūva vietos gale, kai tik mums su kūdikiu. Man net kojos suvirpėjo pagalvojus kiek kainuoja šis automobilis su vairuotoju. Netrukus nepažįstamasis užvedė variklį ir mes pajudėjome man nežinoma kryptimi. Net neįsivaizdavau link kur mes važiuojame. Mano planuose buvo dar kartą pasikalbėti su Martinu ir paaiškinti, kad daugiau jis nesiųstų savo vairuotojų pas mane į namus ir jog man iš jo nieko nereikia. Man išties buvo nereikalingi jo visi tie turtai, o vaikui juolab.

Po kažkurio laiko aš pastebėjau, jog mes važiuojame labai įtartinu keliu. Aš tiesiog apšalau kaip pamačiau, jog mes įvažiuojame į oro uostą. Mus praleido apsauga ir automobilis net nesustodamas judėjo link lėktuvų garažų.

-Nesupratau. Ką mes čia veikiame?-Viduje ėmiau tiesiog panikuoti, nieko nesuvokiau. Norėjau išlipti iš mašinos, bet buvo per vėlu.

-Esu tikras ponaitis Martinas jums viską paaiškins.-Automobilis įvažiuoja į vieną iš garažų ir vos tik man išvydus baltą, privatų lėktuvą su Martino pavarde, apšąla rankos. Aš tik prisiglaudžiau Kristianą arčiau savęs ir suvokiau, jog dabar esu tikrame mėšle. Ne gana to su manimi dar ir mažylis. Staiga automobilis stabtelėjo prie lėktuvo laiptelių, kurie buvo nuleisti specialiai mums. Aplink stovėjo juodais kostiumais pasipuošę vyrai. Vienas iš jų atidarė man dureles, o aš tik mikliai pasislinkau į priešingą pusę.

-Nežinau ką sugalvojot, bet tuoj pat vežkit mane atgal namo.-Pažvelgiau į veidrodėlį kuriame atsispindėjo vairuotojo bruožai. Tas vyras kuris laukė manęs kol išlipsiu pasikvietė dar kelias savo kolegas. Jie ką, ruošiasi ištemti mane iš automobilio su vaiku? Būtų labai barbariška.

-Panele, išlipkite iš automobilio. Jūsų sužadėtinis laukia jūsų lėktuve.-Tarė tas didžiulis raumenų kalnas. O man pasirodė, jog sapnuoju. Jis ištiesė man savo delną, bet aš net nesiruošiau niekur lipti.

-Kas toks? Jei gerai pamenu aš tokio neturiu, matyt jūs mane sumaišėte su kita mergina.-Net nespėjau sureaguoti kaip durelės atsidarė ir iš kitos pusės kurioje buvau susigūžusi. Pasijaučiau akimirką bejėgė. Jis neturi teisės su manimi taip elgtis.

-Jūs atsisakote lipti?-Paklausė kitas juodą kostiumą vilkintis vyriškis, kaip aš palinksėjau galva. Netrukus jie uždarė dureles, o vairuotojas staiga išlipo iš automobilio. Išsprogusiomis akimis stebėjau kas vyksta, nežinau iš kur, bet automobilyje atsirado labai keistas kvapas. Aš apkabinau Kristianą ir net nepajaučiau kaip užmigau, tik per miglą aš išvydau, jog mašinos šoninės durelės vėl atsidaro, o iš mano rankų paima sūnų. Norėjau neatiduoti jo, bet visą kūną tarsi paralyžiavo. Jaučiausi labai silpnai, mano akys staiga užsimerkė ir aš daugiau nemačiau nieko išskyrus tamsą....