Išskridę paukščiai

19.

Pow Martinas.

-Kelkis.-Mane pažadino grubus, vyriškas balsas. Aš sėdėjau ant grindų nuleidęs galvą žemyn, trečiame aukšte. Tie mulkiai mane įkišo į palėpę. Nežinau kaip taip gavosi, aš vos tik palikęs Liucijos namus paskambinau Frenkui, jis man daug pasakė ir aš nieko negalvodamas pats atsibeldžiau pas juos į namą. Kvailys, net nepagalvojau apie pasekmes, kaip sakoma vienas lauke ne karys. Girdėjau kaip į stogą kabsi lietus, palėpėje degė viena stalinė lempa ant rašomojo stalo, prie kurio sėdėjo tas asilas, kuris mane reguliariai kas penkias minutes daužė kumščiais. Jaučiau kaip mano kakta sruvena kraujas.

-Jūs atsiimsit, jums galas. Aš viso to taip nepaliksiu.-Pakėliau savo akis į jį ir pamačiau kaip jis delne mėto kulką, kurią išėmė iš savo revolverio. Jis buvo pusamžis vyras, gana stambaus sudėjimo ir labai šlykštaus charakterio.

-Gaila, kad pramiegojai visą šou. Tavo draugai jau buvo čia, bet tavęs per daug neieškojo. Žinai kodėl mums nebus galo atvirkščiai nei tau?  Nes šita kulka labai greitai atsiras tavo kaktoje. Jei tik jie įeis pro šias duris, galės pasiimti tik tavo lavoną.-Jis įdėjo kulką į dėtuvę ir pakilo nuo savo kėdės, žengdamas kelis žingsnius link manęs. Norėčiau pakilti nuo šių grindų, bet mano riešai buvo surakinti antrankiais prie radiatoriaus.

-Negali būti, kokie dar draugai? Liucija čia? Jie suras Kristianą ir dings iš šio namo.-Mintyse meldžiau, kad tik jie pasiėmę mažylį dingtų iš šios vietos, nes jų čia privažiuos dar daugiau ir tada jiems visiems bus galas. Aš nenoriu, jog Liusė taip užbaigtų savo gyvenimą, per mane. Na, o ko dar galėjau tikėtis, žinoma ji pasiėmė kažką ir atvažiavo manęs gelbėti, nes jie jai pasakė surinkti sušiktą milijoną, kuris nieko nebūtų pakeitęs. Galėčiau ją pavadinti ir protinga, ir kvaiša vienu metu.

-Nemanau, jie turi labai mažai laiko. Aš jau išsiunčiau žinutę apie jų viešnagę. Beje tavo Liusė labai jau kovinga, girdėjau jos balsą apačioje ir tu būtum jį išgirdęs, jei nebūtum miegojęs. Bet kuriuo atveju nesvarbu, tau galas.-Jis nukreipė į mane ginklą, o aš nuleidau savo žvilgsnį žemyn. Jei jau dabar teks viską užbaigti, tuomet tikiuosi Frenkui suveiks tėviškas instinktas ir jis daugiau nepaliks Liucijai savo vaiko auginti vienai. Aš saugosiu tik jos sapnus. Išgirdau kaip tas idiotas užtaiso revolverį ir maždaug po sekundės man per ausis peraidėjo šūvis. Užmerkiau akis ir akimirką pamaniau, jog jau numiriau, bet vos tik jas vėl atmerkiau išvydau kaip tas vyras krenta ant žemės, o jam už nugaros buvo Nelsonas su dar keliais juodaodžiais vaikinais.

-Nelsonai?-Net primerkiau akis, jo taip seniai nemačiau. Jis man šyptelėjo savo šypsena ir priėjo arčiau manęs, kad atrakinti tas velnio apyrankes.

-Marti...Marti...tu niekad nepasikeisi, tiesa? Kaip aplamai čia papuolei, vyruti? Tavo mergiūkštė išūžė man visas smegenis, kad tik padėčiau tave iš čia ištraukti. Prisipažinsiu, galvojau, jog ji beprotė, juk kas galėtų grobti tokį pamišėlį kaip tu.-Jis išsitraukė iš kišenės, kažkokį smulkų daikčiuką iš metalo ir netrukus atlaisvino mano rankas. Mano riešai buvo visi, net pamėlynavę nuo jų.

-Beprotes traukia bepročiai. Nelsonai, mums reikia paskubėti dingti iš čia, jie visko taip nepaliks, likusieji žino, jog jūs šiame name.-Pakilau nuo grindų ir pažvelgiau į likusiuosius vyručius, kurie stovėjo tarpduryje. Norėjau kuo greičiau dingti iš šio kambario ir aplamai iš šių namų.

-Žinoma, Liucija su sūnumi ir Frenku jau laukia apačioje prie mašinų. Beje mes ištraukėme ir kitus vaikus buvusius apačioje, tik nežinau kur juos teks dėti. Vėliau aptarsime viską, dabar einam.-Mes visi apsisukome ir palikome tą namą. Kai išėjau laukan išvydau, jog jau beveik sutemo. Geltonas, mėnulis švietė kuo puikiausiai. Pažvelgęs į tolį aš tik mačiau kaip Liucijos ir Frenko siluetai kalbasi tarpusavyje. Taip norėjau tiesiog atbėgti pas ją ir apkabinti, todėl net nesulaukęs kitų aš pagreitinau žingsnį ir kuo labiau artėjau prie jos, tuo labiau kažko bijojau. Ji laikė ant rankų mažylį, o aš norėjau jai uždengti akis iš už nugaros ir padaryti siurprizą, bet staiga mano kojos sustojo. Sustingo ir visas kūnas, kai pamačiau juodu besibučiuojančius. Negalėjau patikėti tuo ką išvydau. Reiškiasi ji myli jį ir ant rankų laiko jo vaiką. Nereikėjo, net gilintis, kad suprasti, jog jie nusprendė susitaikyti.

-Martinai, mums reikia aptarti keletą...-Užtempė sakinį Nelsonas priėjęs prie manęs ir išvydęs tą patį vaizdą. Jis lėtai atsisuko į mane, o aš neišlaikęs visko apsisukau ir išėjau visai į kitą pusę. Aplink miškai, nežinau kur eisiu, bet daugiau į tai žiūrėti negaliu. Širdis skyla per pusę, kai matau ją nusispjaunant į visus tuos žodžius, kuriuos man kartojo ne per seniausiai. Idiotas, kodėl aš aplamai pamilau ją?-Martinai palauk!-Sušuko man už nugaros Nelsonas, bet aš net neketinau sustoti.

-Nebėra ko laukti!-Sušukau su tokiu pykčiu atgal ir dingau iš jų akiračio. Girdėjau, jog kažkur randasi autostrada, nuo ten jau kaip nors parsigausiu namo. Ko aš tikėjausi? Juk ten jos vaiko tėvas, žinoma atsiradus mažyliui ji grįš pas jį, žinoma ji ant manęs nusispjaus. Tas lietus permirkęs pro mano drabužius labai puikiai atspindėjo mano vidinę būseną. Priėjęs autostradą aš sustojau ir tiesiog kritau keliais ant tos šlapios žolės. Nuleidau galvą žemyn ir trenkiau kumščiu į žemę, dabar aš niekas. Net verslo nebeturiu, jokių pinigų, galiausiai ir ją praradau.

Pow Liucija.

-Ką tu darai? Tu visai nesveikas?-Atsitraukiu nuo Frenko, kuris tiesiog naglai įsisiurbė man į lūpas. Negalėjau pakęsti jo tokio niekšiško poelgio. Dar labiau skaudu pasidarė, kai išgirdau už savęs Nelsoną rėkiantį Martino vardą. Vos tik atsigręžiau atgal išvydau kaip jis tolsta, norėjau jį vytis, bet negalėjau bėgti su kūdikiu ant rankų, jis jau buvo per toli.

-Nesijaudink, jis vis tiek tavęs nemyli.-Pašaipiai tarė jis, o aš galvojau pasmaugsiu tą mulkį vietoje. Atrodė tik viskas susitvarkė ir štai tau, kažkas visuomet turi sugadinti akimirką. Laikau Kristianą ant rankų ir negaliu nustoti džiaugtis, bet tai, kad Martinas paliko mane ir išėjo per tą asilą tiesiog mane psichologiškai žlugdė.

-Tu toks idiotas! Negausi iš manęs nė cento!-Pakėliau toną ir nuėjau atsisėsti į mašiną. Jam pavyko mane supykdyti, eilinį kartą. Frenkas neliko stovėti lietuje taip pat, todėl atsisėdo greta manęs. Aš spoksojau į Kristiano mažas akis ir negalėjau atsigrožėti jomis. Šią akimirką tik jis sugebėjo mane nuraminti.

-Nejuokauk, juk jis vis tiek pas tave sugrįš. Susitaikysit, grąžinsi man pinigus ir taip toliau. Aš gi nieko blogo nenorėjau, tik patikrinau ar jis išties tave myli. Jei susitaikysit vadinasi myli, jei ne, tuomet tu man dėkinga.

-Tu visai kvailas? Koks dar myliu ne myliu? Jei dabar jam per tave kas nors nutiks, tu gali pamiršti apie pinigus. Aš nejuokauju, tu turėsi nueiti ir viską jam papasakoti kaip buvo, kad ne aš tave bučiavau, o tu mane. Ir aplamai dabar pat lipi iš mašinos ir eini jo ieškoti.

-Tu juokauji? Čia tuoj privažiuos dar daugiau tų mulkių, mums reikia kuo greičiau dingti...