Išskridę paukščiai

10.

Pow Martinas.

Visą naktį nemiegojau tik sėdėjau prie rašomojo stalo savo kambaryje ir dėliojau krūvas popierių ir taip iki pat ryto. Net dabar nebaigiu išspręsti Kristiano dingimo aplinkybių. Mano draugas gavo šiek tiek informacijos. Man rodos žinau kas toks prikišo nagus prie viso šito. Manęs dar laukia susitikimas su ta kvaiša Karina, tikiuosi ji neblefuoja ir išties pasakys ką nors naudingą. Buvau visas išsekęs, net kavos dešimtas puodelis man nepadėjo. Dar tas Liucijos naujas draugas, negaliu užmiršti kaip ji į jį pažiūrėjo. Tikiuosi tai tik jos kvaili žaidimai ir nieko daugiau.

-Martinai, ateisi pusryčiauti?-Pas mane pasibeldė mama, šiandien aš likau nakvoti pas juos. Maniau, kad vakar sutiksiu Liuciją, bet nepasisekė, iki pat vakaro spoksojau pro langą, o jos taip ir neišvydau.

-Taip mam, jau einu.-Vos tik pakilau nuo savo kėdės išgirdau įkyrų, per ausis ūžiantį telefono skambutį. Aš pakėliau jį nuo stalo ir vos tik išvydau, jog skambina Liucija nieko nelaukęs atsiliepiau. Taip norėjau vėl išgirsti jos balsą, jis toks švelnus, tarsi kažkas glosto tau sielą.

-Martinai, gali atvažiuoti iki policijos. Aš viena jau niekaip nebeįstengsiu. Man ką tik pranešė, kad parke rado negyvą kūdikį ir aš turėsiu vykti iki morgo su tyrėju. Prašau atvažiuok.-Jos balsas buvo toks išsekęs, ji akivaizdžiai verkė. Mane tokios žinios kaip šaltu vandeniu apliejo. Aš tik nurijau gumulą gerklėje ir bandžiau save suimti į rankas.

-Ką? Tu tik nesijaudink labai, aš tuoj būsiu.-Pačiam net balsas suvirpėjo, bet privalėjau išlikti šalto proto. Neketinau švaistyti brangaus laiko, todėl vos tik pabaigiau pokalbį su ja, iškarto apsirengiau ir išlėkiau pro duris taip ir nepapusryčiavęs. Žaibišku greičiu įšokau į mašiną ir po pusvalandžio buvau vietoje. Širdis plakė kaip pasiutusi, nuo sukilusio adrenalino ir jaudulio. Manyje dabar tikra mėsmalė, kuri verčia panikuoti. Eidamas vidun į komisariatą mintyse meldžiausi, kad tik ten nebūtų tiesos jos žodžiuose. Norėjau, jog šį kartą ji man meluotų, tiesiog būtų apsvaigusi nuo ko nors ir nesuprastų ką kalba. Deja vos tik suradau reikiamą kabinetą, prie jo, išvydau ją, sėdinčią ant suoliuko ir nuleidusią galvą žemyn. Nieko nelaukiau tik prisėdau greta ir apkabinau ją per pečius.

-Tu jau čia.-Ji visa kūkčiojo nuo ašarų, o aš tik prisitraukiau ją arčiau savęs ir pabučiavau į kaktą. Mano oda jautė kaip ji visa drebėjo, tiesiogine ta žodžio prasme kalatojosi. Man jos taip pagailo, kad norėjau pasiimti visą jos skausmą sau ir vienas kentėti viduje. Širdis apmiršta, kai matau Liusę verkiančią.

-Taip. Nusiramink, juk gal ten net ne jis? Tyrėjas nepasakė tiksliai, jog ten tavo sūnus. Taip, kad nurimk, esu tikras viskas bus gerai.-Bandžiau nuraminti kaip tik sugebėjau. Paėmiau su kita ranka jos delną ir sunėriau su savuoju. Tarp mūsų, tarsi skraidė kažkokia nematoma energija, kuri mus jungė šią akimirką.

-Per daug sutapimų. Tas pats parkas, sakė tyrėjas, kad ir mirtis ištiko ne per seniausiai, panašiai prieš kiek laiko ir Kristianas dingo. Marti, aš nežinau ką pasidarysiu jei išvysiu jį nekvėpuojantį.-Ji dar labiau ėmė raudoti ir atrėmė galvą man į krūtinę. Taip norėjosi, jog visa tai būtų tik sapnas, baisus košmaras, kuris niekados neišsipildys. Mane apėmė labai bloga nuojauta, kai ji taip kalbėjo. Jos žodžiai vertė mane tuo patikėti, bet ne dabar, ne šią sekundę. Viltis visuomet gyva.

-Kas per laikai atėjo, kad grobia kūdikius, niekšai. Liu, aš beveik radau tą mulkį, jis atsiims. Ten morge visai ne Kristianas. Tavo sūnus gyvas, aš esu tuo tikras ir tas asilas mums pasakys kur jis yra. Nusiramink, tau dar reikės jėgų auginant sūnų. Tyrėjas tik sumalė kažkokį šūdą ir viskas.-Man taip knietėjo pasikalbėti su tuo tyrėju, kuris velniai žino ką veikia tame kabinete. Nenorėjau palikti Liucijos, bet nuojauta kuždėjo, jog turiu pamatyti tą kabinete sėdintį vyrą.-Aš nueisiu su juo pasikalbėti.-Pakilau nuo suoliuko, o ji tik lėtai pakėlė į mane savo raudonas nuo ašarų akis.

-Koks viso to tikslas? Jis laukia atsakymų iš skrodimo.-Žiūrėjo ji į mane tokiu žvilgsniu, kad ne duok dieve. Šį kartą ne aš ją bauginu savo akimis, o ji mane. Suprantu jos būseną, bet nenoriu, jog ji taip kankintųsi.

-Tu teisi.-Giliai atsidusau ir atsirėmiau į sieną priešais vietą kurioje ji sėdėjo. Pakėliau galvą į viršų ir pirmą kartą jaučiausi toks nekantrus. Praėjo dar dešimt minučių ir galiausiai kabineto durys atsivėrė, o pro jas išėjo kostiumuotas vyriškis su kažkokiais popieriais rankose. Aš iškarto atsiplėšiau nuo sienos ir priėjau arčiau jo.

-Pasakysiu trumpai, jums nereikės vykti į jokį morgą, nes...tai ne jūsų vaikas. Mes darome viską kas įmanoma surasti Kristianą, bet kol kas paieškos bevaisės. Nesijaudinkite tas kūdikis kurį mes radome niekaip nesusijęs su jūsų sūnaus pagrobimu, jį paliko pati motina. Jei turite kokių nors klausimų, mielu noru išklausysiu.-Jis atsisuko į Liuciją, kuri tik atrėmė savo galvą į betoninę sieną ir pradėjo lengviau kvėpuoti. Aš taip apsidžiaugiau, kad nenustojau tikėti, žinojau jog tai ne jos sūnus. Aš jį surasiu.

-Ne, ačiū. Man viskas aišku.-Tarė ji taip tyliai, kad vos buvo įmanoma išgirsti. Vos tik jai atsistojus aš pažvelgiau į tą tyrėją ir papurčiau galvą į šonus. Žmonėms su tokiom žiniom galima įvaryti rimtas ligas. Idiotų gvardija, neišsiaiškina, o jau stresą varo. Neketinau jam nieko sakyti, beviltiškas laiko gaišimas. Greitai pasivijau Liuciją, kuri jau leidosi laiptais žemyn ir nė ne atsigręžė į mano pusę.

-Aš suprantu, kad tau sunku, bet gal gali liautis būti tokia šalta su manimi?-Lipu žemyn greta jos ir suvokiu, jog man be proto trūksta tos šilumos, kurią kažkada kartu turėjome. Nežinau kas su manimi darosi, aš niekados ne laksčiau paskui nei vieną moterį, bet ši, tarsi užmynė man ant sąžinės ir garbės. Ji tapo mano idealas amžiams.

-Kas su tavimi būna šalta? Tu mane turbūt painioji su kita Liuse. Beje ačiū, kad atvykai. Šiaip nebūčiau skambinusi, bet panika daro savo. Per daug to nesureikšmink.-Jos tonas buvo toks nusivylęs manimi, vaizdas jog ji prarado viltį, kad aš galiu surasti jos sūnų. Ji aplamai nusivylė viskuo, kai ji tokia, atrodo visas pasaulis praranda spalvas, netgi mano akimis.

-Ir po viso to, tu dar klausi kas su manimi būna šalta? Pradėkime nuo vakaro, kai buvome pas tavo brolį. Tu man ne tik, kad neįpylei arbatos, bet dar ir flirtavai su tuo pamaiva.-Pats jaučiau, jog mane pagavo emocijos, kurias sunkiai sekasi kontroliuoti. Nieko negaliu padaryti, vos tik prisimenu apie tą jos šypseną jam...man norisi kažką pasmaugti.

-Na ir kas? Martinai, įsikalk į galvą, kad aš laisva kaip paukštis ir su kuo noriu su tuo ir flirtuoju, kam noriu tam ir įpilu arbatos. Geriau negaišk laiko ir eik užsiimti savo reikalais. Aš jau pavargau nuo visko.-Ji dar labiau pagreitino žingsnį, o aš kaip kvailys lėkiau jai iš paskos. Šiandien aš nuo jos neatstosiu, nepaliksiu jos vienos nė už ką.