Išskridę paukščiai

Epilogas.

Pow Liucija.

Po dviejų metų.

-Martinai, kur tu padėjai Kristiano meškiuką?-Vedžiausi už rankos sūnų, kuris baigia užsiverkti, nes jo tėvas pradangino mylimą žaislą. Mes buvome Paryžiuje, pastaruoju metu mėgstame daug keliauti. Keista, bet Martinas ėjo priekyje ir net neatsigręžė kai jam uždaviau klausimą. Jis kažkur mus vedėsi, tarsi tikras vedlys.-Nesijaudink nupirksime tau naują.-Tariau Kristianui, kaip netrukus Martinas sustojo prie vietos kuri tiesiog stingdo širdį savo grožiu. Prieš mus atsivėrė visas miestas, o svarbiausiai Eifelio bokštas, kuris puikiai atrodė tame peizaže. Buvo jau sutemę, tad miesto švieselės atrodė pritrenkiančiai.

-Patinka?-Atsigręžė į mane Martinas su šypsena veide. Jis kažką nuo manęs slepia. Aš papurčiau galvą į šonus ir dar kartą priminiau, kad jis nevykęs tėvas:

-Tu pradanginai Kristiano meškiną. Ar bent įsivaizduoji koks jis jam buvo brangus? Visą kelią verkia, o tu net neatsisukai į mus.-Pažvelgiau į sūnų kuris jau trina akis nuo tų visų ašarų. Netrukus man vėl pažvelgus į Martiną, jis jau stovėjo su meškinu rankose.-Negalėjai ankščiau jo duoti? Kaip drįsai slėpti nuo vaiko žaislą?-Paleidau Kristiano ranką ir nuėjau pagriebti to pliušinio meškiuko. Vos tik aš jį paėmiau iš jo rankų, pamačiau, jog po tuo meškinu jam ant delno gulėjo kažkokia mažytė dėžutė. Jis pažvelgė į mane tokiu keistu žvilgsniu, kad vos spėjau gaudytis.

-Kristianai, eikš.-Tarė jis už mano nugaros stovinčiam sūnui. Šis su savo mažomis kojomis priėjo prie Martino ir pažvelgė į mane. Aš jei atvirai pagalvojau, jog sapnuoju.-Seniai norėjau tau tai pasakyti, bet vis neradau tinkamo momento ir štai jis atėjo.-Jis atsiklaupė ant vieno kelio ir atidarė dėžutę, kurioje gulėjo spindintis žiedelis su blizgančiu akmeniu, panašiu į deimantą. Galvojau, jog širdis iššoks iš krūtinės. Aš delnuose tvirtai suspaudžiau tą meškiuką ir laukiau kitų jo žodžių.-Mudu tiek daug praėjome kartu. Turime Kristianą ir laukiame dar vieno mažylio. Žodžiu trumpai, tu tekėsi už manęs?

-Taip.-Vos laikiau tas džiaugsmo ašaras. Jis man užmovė žiedą ant piršto ir pakilo nuo žemės. Nieko nelaukusi puoliau jam į glėbį, kuriame užteko vietos ir Kristianui. Martinas pasikėlė sūnų nuo žemės ir mes apsikabinę prastovėjome velniai žino kiek laiko. 

Po pusės metų mums gimė dukra ir mes pamiršę senas nuoskaudas ilgai ir laimingai gyvenome. Martinas žinoma susitvarkė su savo problemomis, jis puikus verslininkas, lakūnas, bei tėtis. Aš buvau be proto laiminga kiekvieną mielą dieną. Juk ko daugiau reikia? Tavo šeima ir yra tavo laimė.