Išskridę paukščiai

12.Myliu labiau už viską...

Pow Liucija.

-Turėk omeny, kad esi šunsnukis.-Spoksojau pro mašinos priekinį langą ir buvau visiškai nepatenkinta tuo, kad jis mane įsisodino pas save į automobilį. Šiandien buvau visa kaip nesava, o jis tik dar labiau siutino. Dar kai pasakė, jog neatiduos Kristiano, išvis galvojau jau geriau mudu nebūtume vėl susitikę. Galbūt jis tai pasakė iš pykčio ir nereikia to sureikšminti, bet jo visi žodžiai skambėjo taip tragiškai, kad negaliu nė apsakyti. Jie vis aidi man per smegenis.

-Žinau. Tu jau ne pirmą kartą man kartoji. Tik nežinau kuris iš mūsų turėtų keistis, tu ar aš. Tu vis matai mano seną portretą, jis trukdo tau matyti kas dedasi aplinkui iš tikrųjų. Žmones kartais keičiasi.-Jis pagreitino greitį ir akies krašteliu pažvelgė į mane. Aš susidėjau rankas ant krūtinės ir suraukiau antakius. Tokio pažeminimo seniai neturėjau, jis mane tiesiogine ta žodžio prasme išnešė iš to baro. Taip nenorėjau su juo aplamai šnekėtis, bet žodžiai tiesiog veržėsi pro sukastus dantis. Neketinu prieš jį tylėti.

-Ai dabar jau žmones keičiasi. Kažkodėl visą laiką tu man kartojai, kad jie nesikeičia, o tik užsideda kaukes. Ir žinai ką? Aš sutinku su tavo praeita teorija, jie nesikeičia. Pavyzdžiui tu koks buvai, toks ir likai. Netikiu tavimi.-Tvirtai laikiausi savo pozicijos ir nesiruošiau artimiausiu metu nusileisti. Jis mane veikiausiai persekios visą gyvenimą, kaip koks vaiduoklis.

-Gerai, tebūnie. Man gana barnių su tavimi, tikėk ar netikėk, bet aš dėl tavęs stengiuosi. Tu man rūpi.-Jis staigiai sustabdo automobilį kažkur vidurį miškelio, net nepastebėjau, kad mes išvažiavome iš už miesto. Laikas labai greitai praūžė, jau netgi sutemo. Aš nelabai supratau dėl ko jis sustabdė mašiną būtent čia, todėl nusprendžiau į jį pažvelgti savo klausiamuoju žvilgsniu. Nežinau kokios audros sukasi jo galvoje, todėl pasijaučiau sėdėdama greta Martino labai nejaukiai.

-Kodėl mes čia sustojome?-Nedrąsiai paklausiu ir apsidairau šiek tiek aplinkui. Tiek daug medžių ir tamsos. Vienintelis dalykas kas suteikė šviesos tai buvo ryškus mėnulis ir žvaigždės. Ta naktinė šviesa skverbėsi pro medžių lapus. Aš tik susigūžiau savo vietoje ir dar kartelį įsitaisiau į tą sėdintį ponaitį, kurio veide nebuvo nė menkiausios šypsenos. 

-Paklausyk dabar manęs labai įdėmiai. Noriu, jog pasirinktum, be jokių užuolankų. Arba išlipk iš automobilio ir palik mane vieną su visam, arba pasilik ir daugiau niekados nedrįsk manimi abejoti. Išlipk ir atsisakyk mano pagalbos, jausmų, visko jei tik nori.-Akimirką norėjau paimti ir išlipti, bet staiga manyje prabudo keistas jausmas, jis man priminė, jog vis dar be galo myliu šį žmogų. Ta meilė jam, niekur neišgaravo. Teisingai jis nusprendė laikas pasirinkti, gana tų nesąmonių.

-Tu žinoma nepyk, bet tokia jau esu. Vieną dieną keikiu, kitą apsikabinu, toks jau laikotarpis. Vieną kartą mudu jau išsiskyrėme, tiksliau du kartus prisiminus jaunystę. Žodžiu, visi tie mūsų išsiskyrimai, jokios naudos neatnešė, o ypač man. Aš nekartosiu tos pačios klaidos dar kartą, aš niekur neisiu. Liksiu čia su tavimi, nes kitaip jau negaliu.-Nebuvo įmanoma apsakyti ką jaučiau, kai atvėriau jam savo sielą. Norėjau, jog jis pagaliau žinotų, kad aš jam neabejinga buvau, esu ir būsiu ilgai. Galvojau, jog tokio gyvenimo tarpsnio nesulauksiu niekados, jis dar niekad nebuvo toks švelnus su manimi, toks rūpestingas ir geras, o aš kaip kvaiša jį atstumiu.

-Ar turėčiau dabar tave pabučiuoti?-Jis visas buvo kaip nesavas, atrodė jog pajaučiau savo kailiu kaip jam buvo sunku duoti man tokį pasirinkimą. Esu tikra jis nesitikėjo, jog pasiliksiu, bet ne tai dabar svarbiausia, kitaip ir būti negalėjo. Mudu, tarsi tos žvaigždės kurios kartas nuo karto prasilenkia.

-Man rodos neturėtum to klausti.-Mudu vienu metu smigome vienas kitam į lūpas. Šis bučinys buvo toks atsargus ir švelnus, kad man net galva ėmė svaigti. Jo tas lūpų skonis ir šiluma persiduodanti į mane, kažkas nuostabaus. Net šypsena išsprūdo, po kurios tik dar labiau ėmiau kandžioti jo lūpas. Prisitraukiau jį už kaklo arčiau savęs ir mintyse pažadėjau daugiau niekados jo nepaleisti.

-Pala. Aš tau turiu kai ką.-Jis atsitraukia nuo mano lūpų ir iš kažkur išsitraukia grandinėlę. Mano akys akimirką sublizgėjo, jaučiausi lyg vėl įgaunu gyvenimo prasmę, kai jis žiuri į mane tokiu žvilgsniu. Jo rankos švelniai uždeda man tą nuostabią, auksinę grandinėlę ant kaklo. Ji buvo tokia spindinti ir graži, kad net žodžių pritrūko.

-Martinai, ji nuostabi. Iš kur ją gavai?-Pažvelgiau į veidrodėlį virš galvos ir uždėjau delną ant to žibančio papuošalo.

-Seniai turėjau tik vis neradau progos tau ją įteigti. Tegul ji tau primins šią naktį, kai mudu vėl radome bendrą kalbą.-Jis taip į mane žiūrėjo, kad jaučiau kaip mudviejų akyse vėl užgimsta meilių pradžios. Dienos daugiau nesikartos, kaip ir šis momentas, noriu po daug metų prisiminti tik tokį jo žvilgsnį į save. Tegul vėjas išnešioja mūsų kvailą išdidumą ir daugiau neparneša jo atgal niekados.

-Pažadėk, kad nenustosi žiūrėti į mane tokiu žvilgsniu niekados. Pažadėk Martinai.-Pažvelgiau jam į akis, jaučiau kaip viduje manęs kažkas ima degti, kažkokia aistros liepsna. Jis pasilenkė arčiau manęs ir tyliai sušnabždėjo vos liesdamas mano lūpas:

-Aš pažadu.-Jis stipriai įsisiurbė man į lūpas ir panašu, jog neketino atsitraukti nei sekundei. Jaučiau kaip imu jo geisti ir norėti. Nereikia tokiais momentais nieko apart to žmogaus su kuriuo daliniesi šiluma. Jo delnai prisitraukė mane už skruostų arčiau, o aš neišlaikiusi tų kelių centimetrų tarp mūsų distancijos užsiropščiau jam ant kelių. Tai vadinama visišku sveiko proto netekimu. Nepasisotinamas geismas, kuris niekados neužgeso, kaip ta meilė skraidanti tarp mūsų. Tas kuris mylėjo daugiau nebemokės mylėti, tas kuris sudegė daugiau nebeužsidegs.
Jo delnai nusileido man ant liemens ir glamonėjo visą kūną. Jaučiau jo gilų kvėpavimą ant savo odos, jo lūpos nusileido ant mano kaklo, kas mane privertė atlenkti galvą atgal ir stipriai užmerkti akis. Tai buvo toks malonus jausmas, kad lengva būti nuo to priklausomai.

-Tu man nepasakei svarbiausio. Juk žinai ką aš noriu išgirsti.-Sunkiai gaudydama deguonį sušnabždu jam į ausį, o jis tik pažvelgia man į akis ir šypteli.

-Aš myliu tave. Girdi, myliu, labiau už viską.-Jis nieko nelaukęs pirštais nuvilko mano švarką ir atsegė marškinėlius. Mano kvėpavimas buvo kaip niekad padažnėjęs. Taip ilgai laukiau šios akimirkos, kai mudu vėl liesime vienas kito kūną. Mudu taip nekantravome, kad vos tik atsikračius nereikiamų drabužių iškarto vienas su kitu susijungėme. Jis ėmė judėti manyje be jokių stabdžių. Lūpos nesulaikė aimanų, net jam mane bučiavus. Aš ir jis tai du žmones sujungti dar nuo gimimo. Kažkas parašė mūsų likimo knygą, kurioje mes neišskiriami.