Išskridę paukščiai

6.Silpnavalė...

Pow Liucija.

-Liuse!-Vos tik įžengiame vidun į namą, pas mane atbėga mažas žmogeliukas. Jis buvo tikra mano brolio kopija. Rudaplaukis su tamsiomis, didelėmis akimis. Labai mielas vaikas, kuris visada praskaidrina nuotaiką. Aš atsiklaupiu ant kelių ir jis kaip kulka puola man į glėbį. Manyje prabudo toks geras jausmas, kažkada taip laikysiu apglėbusi Kristianą.

-Hari, tu taip užaugai. Eini tėčio pėdomis.-Pažvelgiu tam mažyliui į akis ir negaliu sulaikyti šypsenos. Netrukus už jo nugaros išvydau ateinančią Kristiną, jo mamą. Ji kaip visada buvo išsipusčiusi savo didžiule, prabangia suknele. Jos plaukai buvo visiško šokolado spalvos, vienu žodžiu tikra ledi.

-Henri, tu nesakiai, kad mes turėsime svečių. Sveika Liucija, o kas ten su tavimi?-Ji pažvelgia į Martiną, o tas tik stovi greta mano brolio ir nė nepajuda. Mudu su juo persimetėme žvilgsniais ir aš pasiėmusi Harį ant rankų pakylu ant kojų.

-Čia mano...tiksliau mūsų su Henriu senas pažįstamas. Jis sutiko mane pavėžėti, kad suspėčiau pas jus laiku.-Po mano žodžių jis keistai palinksėjo galva, tarsi girdi kažką meluojant. Jau geriau jis nieko nesumautų ir tiesiog tylėtų. Aš būsiu jo balsas, kuris atsakys į visus užduodamus klausimus.

-Supratau, jis taip pat prižiūrės Harį?-Kristina priėjo arčiau mūsų ir nužvelgė Martiną nuo galvos iki kojų. Nežinau kaip jautėsi jis, bet aš pasijaučiau labai nejaukiai. Man nepatiko jos toks žvilgsnis, todėl nuo mano veido staiga dingo ta miela šypsenėlė. Aš tikra kvaiša, ji juk tik pažiūrėjo į jį, nereikia daryti iš to kažkokios dramos, o bendrai kodėl man apskritai rūpi? Mano smegenys kada nors aplamai sugebės susitaikysi su tuo, kad mudu esame atskiri pasauliai.

-Ne.-Kategoriškai atsakiau, kaip tuo pačiu metu prabilo ir pats jis:

-Taip. Dvi auklės geriau negu viena.-Jis susidėjo rankas už nugaros, tarsi kažką laimėjo. Mane tai labai suerzino, aš matyt niekados negausiu minutėlės poilsio su savimi. Jis man kelia stresą, po kol mes elgiamės vienas su kitu, kaip su mokyklos simpatijomis prabunda visokie hormonai ir jie nevisada malonūs. Aš žinau, tai labai kvaila.

-Na ir puiku.-Tarė mano brolis ir pažvelgė į laikrodį sau ant riešo.-Velniai griebtų, mes tuoj vėluosime. Atleiskit, bet arbatą, teks atidėti kitam kartui. Kristina, tu jau pasiruošusi?

-Taip, galime eiti.-Atsako jam žmona ir mums visiems atsisveikinus lieku viena name su dviem vaikais. Kitaip aš to įvardinti negaliu. Martinas kaip savas nueina iš koridoriaus į svetainę ir drimba ten ant gana brangios, senovinės sofos. Aš nuseku paskui jį ir padėjusi Harį ant grindų atsistoju priešais tą ponaitį.

-Ko tu sieki? Martinai, kokio velnio tu čia likaisi?-Jaučiausi, lyg tikra šio namo šeimininkė, kuri bando išprašyti nelauktą svečią lauk. Man aišku jei atvirai norėjosi, jog jis pasiliktų, bet manyje veikė kažkokie hormonai. Aš čia atėjau saugoti Harį, o ne vaikytis suaugusį vyrą po visą namą. Čia dar labai įtartina, kas daugiau nesąmonių galėtų iškrėsti, jis ar Haris. Mane labiau neramina reikalai susieja su Martinu.

-Atėjau tau padėti pažiūrėti sūnėną ir išgerti arbatėlės. Kas čia blogo? Mudu su Hariu puikiai sutarsime. Ane mažiau?-Jis pažiūri į mažylį, kuris tiesiog stovi prie sofos ir spokso į jį kaip į beprotį. Haris prisiglaudžia prie manęs, o aš sunkiai atsidūstu. Puiku, jis dar ir vaiką gąsdina.

-Jis tavęs bijo. Marti, maldauju eik iš čia, man gana vieno vaiko.-Paglostau Hario galvą ir jaučiu, jog teks pasiduoti. Šitas peraugęs vaikas matyt laimėjo.

-Liu, o mes galime eiti pažaisti? Na pameni kaip per Kalėdas žaidėme su žaislais.-Paklausė savo plonu balseliu sūnėnas ir aš jam palinksėjau galva. Tik man į galvą šovė kur kas įdomesnė idėja.

-Žinoma, bet matai šitas dėdė irgi labai mėgsta žaisti, todėl judu būtumėte puiki komanda. Manau derėtų jį pasikviesti į šiuos labai smagius žaidimus.-Specialiai pažvelgiu jam į akis ir stebiu jo reakciją. Jei jis galvojo, jog sėdės ant sofos ir stebės kaip aš aplink jį šokinėju, tuomet jis labai klydo.

-O tu eisi su  manimi pažaisti?-Jis užduoda klausimą Martinui ir prieina prie sofos.

-Žinoma, kad jis eis. Nagi kelk užpakalį nuo sofos, nes tuoj prilipsi. Juk tu nepravirkdysi vaiko.-Pakeliu antakius į viršų, o jis tik pakyla nuo sofos ir atsistoja priešais mane, taip, kad tarp mūsų nebuvo nė centimetro distancijos. Jis pažvelgė man į lūpas, o po to vėl į akis ir sumurmėjo:

-Labai nesidžiauk, mudviejų laukia kitokie žaidimai.-Haris staiga pagriebia jį už rankos ir ima temptis pas save į kambarį. Aš savo ruoštu lieku patenkinta ir su šypsena palydžiu juos savo žvilgsniu. Kai Martinas trumpam į mane atsisuko, aš jam mielai pamojavau ranka. Žiūrint kaip jiedu laikos už rankų mane užplūsta jausmai, kurie labai greitai nukelia į sapnų karalystę. O juk būtų taip puiku, jei kada nors jis taip laikytų Kristiano delną. Taip pala stop, gana nusišnekėti.

Martinas neišlindo iš Hario kambario iki pat vidurnakčio, man net pasidarė smalsu ką jie ten veikia, todėl nusprendžiau pas juos nueiti. Pakilau laiptais, kurie buvo dengti baltu akmeniu į antrą aukštą ir perėjusi ilgą koridorių į priekį suradau Hario kambarį. Keista, iš ten nesklido jokių garsų. Vos tik pravėriau duris, išvydau kaip Haris gražiai užklotas miega savo lovoje. Man pasidarė keista, kad niekur nemačiau Martino, todėl pravėriau dar labiau duris, kaip mane kažkas sugriebė už rankos ir atitraukė atgal.

-Vis dėlto tavo smalsumas niekur nedingo. Galėtum kitą kartą pasistengti tyliau, nes prižadinsi vargšą vaiką.-Jis mane prirėmė prie sienos ir neleido, net pajudėti. Nemeluosiu, seniai taip nebuvau išsigandusi. Jo tie tokie staigūs judesiai gali įvaryti širdies smūgį.

-Aš tik atėjau įsitikinti, kad viskas yra gerai. Su tavimi palikti penkiametį tas pats kas...ai bendrai kodėl aš tau išviso turiu teisintis? Mano brolio namai, kur noriu ten vaikštau, o tu čia tik svečias. Todėl tau būtų laikas eiti, svečių valandos seniai pasibaigė.-Stengiuosi kalbėti kuo tyliau, kad nepažadinti Hario.

-Aš svečias su abonementu, plius vaiką praktiškai tik aš ir prižiūrėjau. Tu su juo, net pažaisti neatėjai. Kokia nepadori auklė.-Jis sarkastiškai papurtė galvą į šonus ir įsitaisė tiesiai savo stingdančiu žvilgsniu man į akis. Aš tik dar labiau prisiglaudžiau prie sienos ir nuleidau savo akis jam ant lūpų.

-Pats norėjai, juk netrukdysiu tau leisti laiko su Hariu.-Jis trumpam nusuka žvilgsnį į šoną ir vos tik staigiai vėl įsitaiso į mane, pajaučiu kaip nukrečia šaltis visą mano kūną. Man nė nespėjus apie nieką pagalvoti jo lūpos žvėriškai įsisiurbia į manąsias. Nejaučiau, kad stoviu ant žemės, net kojos suvirpėjo. Aš kažkodėl nenorėjau su juo vėl veltis į kažkokius romanus, bet sukilę hormonai darė savo. Kaip kokia silpnavalė atsakiau jam į bučinį ir jo delnai paėmę mane už skruostų prisitraukė prie savo lūpų dar arčiau.