Išskridę paukščiai

5.

Pow Liucija.

Policija surinko iš manęs visą įmanomą informaciją ir pažadėjo padaryti viską, kad tik atsirastų Kristianas. Tikiuosi greitai vėl laikyti sūnų savose rankose, aš neprarasiu vilties iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Jis būtinai atsiras ir mudu leisime laiką drauge, kaip tai darėme ankščiau. Mano pokalbis su tyrėjais vyko iki pat aštuonių vakaro, todėl kai tik išėjau iš to pastato sunkiai atsidusau nuo nuovargio. Gatvėmis ūžė mašinos, o šaligatviais ėjo krūvos žmonių. Šiandien toks saulėtas vakaras, kad net savijauta pasidarė geresnė, tik, kad karšta labai, bendrai nieko nuostabaus, juk dabar pats vasaros vidurys. Vis dėlto oras veikia mūsų psichologinę būseną. Netrukus man akis uždengė kažkieno delnai ir aš iš tokio netikėtumo net krūptelėjau iš vietos.

-Kas čia?-Savo pirštais paliečiau delnus kurie buvo nugulę ant mano akių ir suvokiau, jog tai stiprios, bet tuo pačiu švelnios, vyriškos rankos. Mano veide atsirado šypsena, kai supratau, jog tai tikrai jis.-Martinai, čia juk tu.

-Staigmena.-Jis nuleidžia savo rankas man nuo akių ir aš nieko nelaukusi atsisuku veidu į jį. Jo šypsena buvo kažkas tobulo, tarsi dar labiau skaidrino šiuos susikaupusius debesis mano gyvenime.

-Tu mane seki? Kaip čia atsidūrei?-Nusistebiu, jog aš vėl jį neplanuotai sutikau. Maloni staigmena, nieko nepridursi. Man pilve, tarsi skraidė drugeliai jį išvydus. Tos pilkos, spindinčios akys įsitaisę man į akis, mane tiesiogine ta žodžio prasme kerėjo.

-Tiesiog stebuklingoji fėja pakuždėjo, jog būsi čia, todėl ir atvykau. Beje, ką tu čia veiki? Atėjai dar kartą pas tuos idiotus duoti parodymų? Juk sakiau, išsiversim ir be jų pagalbos.-Jis pavartė savo akis, lyg jam ta policija būtų įgrisusi labiau nei man. Nesuprantu, kodėl jis taip nusistatęs, juk jie taip pat gali padėti.

-O ką aš prarandu? Lai ieško, gal pavyzdžiui mudviem neišeis, o štai policija suras. Jie gi turi daug daugiau technologijų ir patirties, nei tu, ar aš. Nematau tame nieko blogo.-Greitai sumurmu vienu kvėpavimu ir atsidūstu. Mudu tiesiog stovėjome vidurį šaligatvio ir spoksojome vienas į kitą, mačiau jo akyse, jog jis nori man kažką pasakyti, bet vis nedrįsta.

-Na taip, tu teisi.-Jis nuleido galvą žemyn, o aš vis nesupratau koks buvo jo tikslas čia atvykti, jei jis man nieko svarbaus nenori pasakyti. Mes tiesiog tylėjome pakol aš galiausiai nesudrumsčiau šios tylos:

-Jei daugiau nieko neturi ką pasakyti, tuomet aš eisiu.-Man jau pabodo ten stovėti ir kažko laukti, todėl pasisukau į šoną ir vos tik man žengus žingsnį į priekį jis vėl atsirado priešais mane.

-Palauk. Ar norėtum nueiti šiandien kur nors į...na nežinau, baseiną?-Jis buvo toks pasimetęs, lyg kviečia mane pirmą kartą į pasimatymą. Man tai jei atvirai kėlė juoką, pirmą kartą matau jį būtent tokį. Martinas išties kažkuo pasikeitė, jame kartais susidaro vaizdas, jog dingo pusė pasitikėjimo savimi, na bent jau kai jis esa su manimi.

-Baseiną? Tu...-Nespėjau pabaigti sakinio, kaip man kišenėje suskambo mobilusis. Nieko nelaukusi išsitraukiau jį lauk ir pažvelgusi Martinui su gailesčiu į akis atsiliepiau.-Klausau...sveikas...nežinau, o kada?...na gerai, būsiu...iki.

-Kas čia skambino? Turi naujų gerbėjų?-Jis tapo labiau įsitempęs, bet aš tik papurčiau galvą į šonus. Labai įdomu kodėl jam taip rūpi, mudu kaip ir išsiskyrę seniai, o jo akyse vis tiek žiba kažkokia liepsna, tarsi pavydas ar viltis.

-Na taip, turiu vieną tokį gerbėją. Man dabar skambino vienas iš jo...um...administratorių ir prašė su juo šiek tiek pabūti, nes tam mano gerbėjui penki metai. Todėl atleisk, jokių baseinų nebus, manęs laukia labai mielas vyrukas.-Sumirksiu kelis kartus, o jis lieka visiškai pasimetęs, tikrai nesitikėjo kažko panašaus.

-Ta prasme? Gali paaiškinti plačiau? Iš kur tas penkiametis vaikas?

-Vienu žodžiu man skambino brolis ir prašė pabūti su mano sūnėnu, nes jis su savo žmona išvažiuoja į kažkokį vakarėlį ir grįš vėlai vakare. Dabar viskas aišku? Atleisk, bet man jau metas.-Praeinu pro jį ir žvilgčioju į gatvę, tikėdamasi sugauti taksi. Mano brolis gyvena šiek tiek už Londono, todėl yra nemažai kelio. Staiga Martinas atsistoja greta manęs ir susikiša rankas į kelnių kišenes, tarsi kažkoks mąstantis verslininkas.

-Žinai, pakol tu pasigausi taksi, manau tavo brolis spės nueiti į vakarėlį ir grįžti du kartus. Nesivargink, aš tave pavešiu.-Man nė nespėjus susigaudyti jis pagriebia mane už rankos ir nusitempia su savimi. Jaučiausi su juo, kaip kokia maža, užsispyrusi mergaitė. Esant jam greta, manyje prabunda kažkoks vaikiškumas, kuris verčia elgtis šiek tiek kvailai ir neatsakingai.

Visą kelią mes tiesiog šnekučiavomės apie nieką, kaip staiga jo automobilis sustojo prie milžiniško namo. Mano brolis gyveno tikrame dvare, didžiulis senų laikų namas, milžiniški žemės plotai ir keli tušti pastatai. Na taip, pinigų jam netrūko, todėl jis ir buvo mano tėvo numylėtinis.

-Vau, o tu tikra, kad mes nesumaišėme adreso? Tavo brolis gal milijonierius ar ką?-Išsprogusiomis akimis Martinas nužiūrinėjo namą ir neslėpė nuostabos. Netrukus mano akys išvydo kaip didžiulės namo durys atsiveria ir pro jas išeina mano brolis. Jis veikiausiai pastebėjo, jog mes atvykome.

-Ačiū, kad pavežei. Sudie.-Išlipau iš automobilio ir nuėjau sutikti brolį. Mudu mielai apsikabinome, manyje kažkodėl sužaidė didelė laimė. Pirmą kartą džiaugiuosi jį taip matydama.

-Sveika, tu tiesiog angelas sargas. Mūsų auklė kaip tyčia susirgo, o tu buvai vienintelė viltis. O kas ten? Tavo naujas sužadėtinis?-Pažvelgė į man už nugaros stovėjusį Martino automobilį, o mano mintyse sukosi, tik vienas klausimas, kodėl jis vis dar ten stovi? Galėtų jau kaip ir važiuoti. Aš sekundei atsigręžiu atgal ir išvystu kaip jis man nusišypso. Vėl staigiai pažvelgiu į brolį ir grįžtu į realybę:

-Sveikas, viskas gerai man viena laimė būti su vaikais, o ten šiaip senas pažįstamas. Sutiko mane pavežti.-Nenorėjau, kad mano šeima vėl pagalvotų, jog aš eilinį kartą grįžau pas Martiną ir tarp mūsų viskas čiki piki. Ne, mudu tik seni pažįstami, nereikalingų gandų mums tikrai nereikia.

-Ar ten Martinas? Velniai griebtų seniai jo nemačiau. Lai užeina arbatos, nagi eik pakviesk jį.-Mano brolis įsitaiso į mane tokiomis akimis ir šypsena, kad aš net nežinojau kaip išsisukti. Aš pasijaučiau taip nejaukiai, jog su niekuo nenorėjau ginčytis ir tiesiog lėtai apsisukusi nuėjau prie jo automobilio. Martinas atidarė langą ir aš šiek tiek pasilenkiau arčiau jo.

-Taip, klausau.-Jis žiūrėjo į priekį ir vaidino kažkokį išdidų inteligentą.

-Žinai, mano brolis sakė, kad tu jau gali važiuoti. Neužstatyk pravažiavimo.-Mano žodžiai jo veide padarė chaosą ir jis nieko nelaukęs atsisuko į mane. Iš jo reakcijos sprendžiu, jog jis norėjo išgirsti ką kitą, bet aš tiesiog nenoriu, kad mudu apipiltų klausimais ir taip toliau. Jau geriau aš pati atsakysiu į viską kas domina mano brolį, nei su Martinu.

-Ir tu čia atėjai vien tik dėlto?

-Aha, o dabar važiuok.-Sumurmu labai greitai ir grįžtu pas savo brolį. Nutaisau mielą šypsenėlę ir su dirbtinu gailesčiu nuleidžiu akis žemyn.

-Ką jis sakė?-Nieko nelaukęs paklausė mano brolis.

-Sakė, kad turi reikalų ir negalės pasilikti arbatai.-Lakstau akimis visur į šonus ir visiškai nesidroviu savo melo. Mano brolis pažvelgia į mane kažkokiu keistu žvilgsniu ir ištaria žodžius kurie mane privertė parausti:

-Ką tu čia kalbi, jis jau ateina.-Aš greitai atsisuku atgal ir išvystu jį einantį link mūsų, vėl greitai nusisuku, na kokio velnio jam čia reikia? Nuleidžiu galvą atgal ir susidedu rankas į priekį taip spoksodama į savo rankų pirštus.